Šv. Polikarpas yra vienas iš garsiųjų pirmųjų amžių vyskupų, gyvenusių pirmaisiais krikščionybės amžiais. Jie buvo vadinami Apaštališkaisiais tėvais, nes buvo apaštalų mokiniai, tiesiogiai iš jų perėmę Evangeliją. Polikarpas, dar būdamas jaunas, priėmė Kristaus Naujieną iš apaštalo Jono. Iš daugelio jo mokinių yra žinomi šv. Irinėjus ir Papijas, palikę ryškų pėdsaką Bažnyčios istorijoje ir teologijoje. Kai kažkoks Florinas, taip pat lankęsis pas Polikarpą, ėmė skelbti klaidingą mokslą, Irinėjus jam rašė: “Šito nemokė mūsų pirmtakai vyskupai. Aš tau galėčiau parodyti vietą, kurioje palaimintasis Polikarpas paprastai sėdėdavo ir mokydavo. Vis dar atmenu jo elgesio rimtumą, asmens šventumą, veido ir judesių didingumą bei jo šventus pamokymus liaudžiai. Aš ir dabar tarsi girdžiu jį pasakojant apie pokalbius su Jonu ir daugeliu kitų, mačiusių Jėzų Kristų ir kartojantį iš jų girdėtus žodžius. Galiu prisiekti prieš Dievą, kad jei šventasis vyskupas būtų išgirdęs tavo klaidas, būtų užsikimšęs ausis ir savo įpročiu sušukęs: “O, Dieve! Kodėl man leidai iki šiol gyventi ir girdėti tokius dalykus?” Ir greičiausiai būtų tiesiog pabėgęs iš miesto, kuriame skelbiamas toks mokslas”. Pasakojama, kad kai Antiochijos vyskupas Ignotas II, gyvenęs amžiaus pradžioje, supančiotas buvo vežamas į Romą kankinio mirčiai ir sustojo Smirnos uoste, Polikarpas, jį aplankęs, pabučiavo grandines. Jau iš kito miesto Ignotas rašė pačiam Polikarpui ir jo vadovaujamai bendruomenei bei meldė prisiminti Bažnyčią Antiochijoje ir visoje Sirijoje. Polikarpo jis prašė, kad šis parašytų kitoms Azijos Bažnyčioms, kurioms pats parašyti nebesuspėjo. Netrukus po to Polikarpas parašė laišką Filipiečiams, kuris pagarbiai buvo skaitomas bažnyčiose, net praėjus porai šimtmečių, ir yra užrašytas Evangelijoje. Apie tai liudija šv. Jeronimas. Deja, kiti Polikarpo laiškai mūsų nepasiekė. Tikriausiai apie 155 m. Polikarpas lankėsi Romoje, norėdamas aptarti kai kuriuos dalykus su popiežiumi Anicetu, ypač Velykų šventimo datą. Mat Azijoje jos buvo švenčiamos nisano mėnesio 14 dieną, kartu su žydų Paschos švente, neatsižvelgiant į savaitės dieną. O Romoje Velykos visuomet buvo švenčiamos sekmadienį, pabrėžiant Kristaus prisikėlimo džiaugsmą. Kits kito savo argumentais vyskupai neįtikino ir kiekvienas pasiliko prie savo praktikos, bet tai nesutrukdė jiems išlaikyti vienybę meilėje. Norėdamas pagerbti Polikarpą, Anicetas paprašė švęsti Eucharistiją jo bažnyčioje. Faktiškai tai ir viskas, ką žinome apie Polikarpo gyvenimą iki jo kankinystės. Apie paskutiniąsias Polikarpo dienas pasakoja Smirnos bendruomenės laiškas, parašytas netrukus po jo mirties 155 ar 156 metų vasario 23 d. (vertimą į lietuvių kalbą galite rasti “Katalikų kalendoriuje žinyne 1988”). Jis aprašo ne tik drąsią Polikarpo laikyseną, jo ištikimybę Kristui, bet ir liudija apie jau tuomet gyvavusį paprotį pagerbti kankinius bei jų relikvijas, aukoti Mišias prie jų kapo. Šis laiškas yra pats seniausias pasakojimas apie kankinio mirtį. Euzebijaus liudijimu, šeštaisiais Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus valdymo metais Azijoje kilo žiaurus krikščionių persekiojimas. Kai jaunas Smirnos krikščionis Germanikas atsisakė išsižadėti tikėjimo ir amfiteatre buvo užpjudytas žvėrimis, minia ėmė šaukti: “Šalin bedievius! Suraskite Polikarpą!”. Matyt, vyskupas buvo gerai visiems žinomas. Išgirdęs apie tai jis neišsigando, ir tik tikintieji jį įkalbino, kad reikia išeiti iš miesto. Drauge su keliais kitais krikščionimis jis pasitraukė į sodybą, esančią netoli miesto. Tris dienas prieš mirtį Polikarpas matė regėjimą: liepsnojančią savo pagalvę. Vyskupui tai buvo ženklas, kad jis bus sudegintas gyvas. Persekiotojams artėjant, Polikarpas pasitraukė toliau, bet vergas išdavė jo buvimo vietą. Vyskupas nebenorėjo pereiti į kitą sodybą ir sakė: “Tebūna Dievo valia”. Naktį apsupę namus kareiviai surado Polikarpą ramiai besiilsintį. Sakoma, kad jie stebėjosi, koks senas, ramus buvo jų ieškomas “nusikaltėlis”, ir apmaudavo, jog tiek vargta dėl tokio senelio. Polikarpas liepė pavaišinti atėjusius jo suimti ir tik paprašė, kad duotų laiko ramiai pasimelsti. Dvi valandas meldėsi prisimindamas visus, su kuriais jam teko bendrauti, o taip pat ir visą Bažnyčią pasaulyje. Sargybos viršininkas su savo tėvu bandė Polikarpą prikalbėti, kad šis paaukotų dievams ir pripažintų imperatoriaus dieviškumą, tačiau jis griežtai atsisakė. Supykęs viršininkas jį parstūmė ir vyskupas krisdamas susižeidė koją. Tačiau net tada liko ramus. Šlubčiojantį jį atvedė į stadioną, kur jo laukė susirinkusi minia ir Romos valdžios atstovas - prokonsulas. Šis pareikalavo: “Prisiek, ir tave paleisiu; prakeik Kristų!”. Polikarpas į tai atsiliepė: “Aštuoniasdešimt šešerius metus jam tarnauju, ir jis manęs nenuskriaudė. Kaipgi galėčiau piktžodžiauti savo karaliui, kuris mane išgelbėjo?!”. Prokonsulas vyskupą perspėjo turįs žvėrių, tai yra - galįs atiduoti jį sudraskyti, jei šis ir toliau laikysis savo nuomonės. Polikarpas nepabūgo: “Šauk juos! Mums nevalia iš geresnių (dalykų) vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš blogio pakilti į teisingumą”. Tada prokonsulas pagrasino atiduosiąs jį sudeginti. Ir tai neišgąsdino vyskupo: “Grasini ugnimi, kuri valandą liepsnoja ir tuoj užgęsta. Matyt, nežinai apie būsimą teismą ir amžinąją kančių ugnį, skirtą nedorėliams. Tad ko delsi, - liepk, ką norėjęs!” Prokonsulas stebėjosi tokiu Polikarpo elgesiu ir nusiuntė šauklį, kad jis stadiono viduryje tris kartus paskelbtų: “Polikarpas išpažino esąs krikščionis”. Tai paskelbus minia ėmė šaukti: “Tai jis Azijos mokytojas, krikščionių tėvas, mūsų dievų griovėjas, daugelį raginąs jiems neaukoti ir jų nešlovinti”. Kadangi žaidynės su žvėrimis jau buvo pasibaigusios, Polikarpą pasmerkė sudeginti, kaip jis ir buvo nuspėjęs. Minia tuoj ėmė vilkti malkas bei žagarus. Kai laužas buvo sukrautas, Polikarpas nusivilko drabužius, ko nebuvo daręs anksčiau, kadangi tikintieji visuomet rungdavosi, kuris pirmas palies jo odą. Mat jis ir prieš kankinystę dėl savo dorybingo gyvenimo buvo apgaubtas visokios pagarbos. Kai vyskupą norėta vinimis prikalti, jis paprašė: “Palikite mane, kaip esu. Tas, kuris leidžia man ištverti ugnį, duos nejudant išbūti ant laužo ir jūsų vinimis nepritvirtintam”. Tad jam tik už nugaros surišo rankas. Polikarpas, žvelgdamas į dangų, meldėsi: “Viešpatie, Visagali Dieve, Tėve mylimojo ir palaimintojo savo Sūnaus Jėzaus Kristaus, per kurį esame laimėję tavo pažinimą; angelų, galybių bei visų kūrinių ir visos teisiųjų giminės, gyvenančios tavo akivaizdoje, Dieve! Šlovinu Tave, kad šią dieną bei šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį, idant turėčiau dalį tavo Kristaus taurėje amžinojo gyvenimo prisikėlimui su siela ir kūnu Šventosios Dvasios negendamybėje. Tebūsiu kartu su jais šiandien priimtas Tavo akivaizdon kaip miela ir priimtina auka, kokią esi parengęs, parodęs ir įvykdęs Tu, Dieve, nežinantis melo ir teisusis! Todėl ir garbinu Tave už visa, laiminu ir šlovinu per amžinąjį, dangiškąjį vyriausiąjį kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.” Ši malda - viena seniausių mums žinomų krikščionių maldų. Tai tikra dėkojimo giesmė - tarsi Mišių prefacija, kartu - ir viso gyvenimo paaukojimas Dievui, kurio globa šventasis neabejojo net mirties akivaizdoje. Kai tik vyskupas ištarė “amen”, buvo užkurta ugnis. Apie įvykį pasakojantys krikščionys liudija tada įvykus kažką nepaprasto: “Liepsna įgavo skliauto pavidalą ir tarytum vėjo pripildytos laivo burės apsupo kankinio kūną: šis, viduje būdamas, atrodė ne kaip degantis kūnas, bet kaip kepama duona ar žaizdre žėrintis auksas sidabras”. Budeliai vyskupo kančias užbaigė durtuvo smūgiu. Krikščionys norėjo pasiimti kankinio kūną, bet sargybos viršininko tėvas Niketas, paklausęs žydų patarimo, kreipėsi į prokonsulą, kad neatiduotų. Esą krikščionys, palikę nukryžiuotąjį, imsią garbinti Polikarpą. Į tai pasakojimo autorius atsako: “Jie nežinojo, kad mes niekuomet nepaliksime Kristaus, kentėjusio už visus, kurie pasaulyje turėjo būti išgelbėti… Mes garbiname tiktai jį, nes jis - Dievo Sūnus. O kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų nepaprasto prisirišimo prie savo Karaliaus ir Mokytojo.” Kad nekiltų ginčų, kankinio kūnas buvo visiškai sudegintas. Laiško surašytojas liudija anuomet jau gyvavusią pagarbą kankinių palaikams. Jis rašo: “Vėliau mes, surinkę jo kaulus, brangesnius už puošniausius brangakmenius ar auksą, palaidojome, kur derėjo. Ten, jei galėsime, susirinksime ir, Viešpats duos, su džiaugsmu ir linksmybe švęsime jo kankinystę - jo dangiškojo gimimo dieną”.
Šaltinis: kun. Lionginas Virbalas - http://www.skrynia.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą