iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas, su mūsų karaliais ir viešpačiais, per kuriuos Viešpats Dievas mus valdo, kraujo ryšiais susijęs; jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas; ir dabar per tuos karus su Maskva, su nuo šv. Bažnyčios atskilusiais žmonėmis, jis tikrai pagelbės, kaip ir anksčiau, idant anie, katalikiškos karalystės nesugriovę, patys į tikėjimo vienybę atsiverstų ir kartu su mumis viena širdimi šlovintų Trejybėje vieną Dievą, kurio viešpatystė ir karalystė tęsiasi per amžių amžius…“ (Petras Skarga SJ. „Šv. Kazimiero, Lenkijos karalaičio, gyvenimas, iš Lenkijos metraščių išrašytas“ (Vert. Petras Kimbrys)).
Kovo 4 d. minime Šv. Kazimierą, Lietuvos globėją. Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. karališkuose Krokuvos Vavelio pilies rūmuose. Jis buvo trečiasis Kazimiero III Jogailaičio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus. Jo motina Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros. Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas I, Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu. Kazimierą vaikystėje Vavelio rūmuose mokė didikai Šydloveckiai. Geru pavyzdžiu berniukui tarnavo ir abu tėvai: išsilavinusi, raštinga, tvirta katalikė motina ir taikus, santūrus, bet tvirtas savo nusistatymais tėvas. Taip pat jį auklėjo garsūs to meto mokytojai: žymus istorikas Janas Długoszas, pavadinęs auklėtinį „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“. Jis pirmasis pastebėjo ir ypatingą karalaičio pamaldumą: bendros vaikų maldos metu jis būdavęs panašus į besimeldžiantį angelą, o kartais taip giliai susikaupdavęs, jog nepajusdavęs, kad liko melstis vienas. “Kelkis, šventasis jaunikaiti”, – kartą juokais taręs kanauninkas, judindamas Kazimierą už peties. Antrasis mokytojas buvo italų humanistas, poetas ir diplomatas Filippas Buonaccorsis (Callimachas), žavėjęsis jaunuoliu, „kuris arba iš viso turėjo niekada negimti, arba būti amžinas“. Iš jų Kazimieras gerai pramoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti. Apie karalaičio sugebėjimus bei valstybinę veiklą liudija tiek amžininkų atsiliepimai, tiek išlikusios žinios apie jo rašytus laiškus, sakytas kalbas ir keli išlikę kalbų tekstai. Pirmą kartą, Długoszo liudijimu, Kazimieras sakęs sveikinimo kalbą savo tėvui būdamas 10 metų. 1472 m. liepos pradžioje karalaičio sakytoje humanistinio stiliaus kalboje pasitinkant popiežiaus legatą Marką Barbo buvo reiškiamos didelės karaliaus šeimos viltys dėl geresnių ryšių su popiežiumi bei jo palankumo, dėl sėkmingesnės bendros krikščioniškų valstybių kovos su turkais bei totoriais. 1471 m., kai Kazimierui sukako 13 metų, motina siekė, kad jis užimtų tuo metu laisvą Vengrijos sostą. 1471 m. rugsėjo 20 d. Krokuvoje Kazimieras, kaip Vengrijos sosto įpėdinis, paskelbė karą sostą užėmusiam vengrui Motiejui Korvinui. Kazimieras su kariuomene išvyko į Vengriją. Tačiau karas nepavyko. Menkai parengta lenkų kariuomenė turėjo trauktis, kariai iškriko ir plėšikavo. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu. Karą nutraukė popiežius Sikstas IV, pagrasinęs Lenkijos karaliui Kazimierui ekskomunika. Šis žygis Kazimierui buvo pirmoji ir paskutinė karinė ekspedicija, nesavarankiška ir nenusisekusi. Taip pat tai buvo pirmas ir lemtingas posūkis, vedantis karalaitį šventumo link, kai jis atsisakė karališko sosto ir garbės, pašvęsdamas savo gyvenimą Švč. Mergelei Marijai. Jis nuvyko į garsiąją Čenstachavos Dievo Motinos šventovę ir padarė amžinuosius skaistybės įžadus. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau jam visa tai jau buvo svetima. Kai jo pasigesdavo rūmuose, tarnai rasdavo jį besimeldžiantį Šv. Stanislovo katedroje. Eidamas 17 metus Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Prasidėjus bajorų bruzdėjimui Lietuvoje, jo tėvas išvyko ten, o pats Kazimieras 1481 - 1483 m. ėjo Lenkijos karaliaus pareigas. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino Lenkijos santykius su Roma. Po dvejų metų Kazimierui pradėjo akivaizdžiai silpti sveikata. Atsirado džiovos požymių, kurie greičiausiai buvo marinimosi pasekmės. Geriausiai jaunąjį karalaitį charakterizuojanti dorybė – skaistumas, kurio jis nenorėjo išsižadėti raginamas artimųjų ir net mirties akivaizdoje. Mat to meto gydytojai laikė nusižengimą skaistybei veiksminga priemone gintis nuo džiovos, kuri kamavo gležną Kazimiero kūną. 1483 m. pavasarį jis iš Radomo poilsiui atvyko į Lietuvą. Čia pavadavo tėvą, bet didesnių darbų nesiėmė. Valstybės raštinės dokumentų knygose yra išlikusių jo ranka darytų įrašų. Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo įkurtus bernardinus (1468 m.). Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Net keldavosi naktį melstis prie uždarų katedros durų. Kartais motina jį čia rasdavo užsnūdusį ant plikų grindų. Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje. Vilniuje ir Trakuose jis praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo. Tuo metu motina dar bandė Kazimierą sutuokti su imperatoriaus Fridricho dukterimi, tačiau jis atsisakė. 1484 m. pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elžbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. Karalaitis mirė jaunas, vos dvidešimt penkerių metų, 1484 m. kovo 4 d. švintant Gardino pilyje. Iškeliavo pas Dievą išklausęs šv. Mišias ir priėmęs Švč. Sakramentą. Jo palaikai atlydėti į Vilnių ir palaidoti Katedros Karališkojoje koplyčioje. Jau 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje užsimena, kad girdėjęs apie daugelį stebuklų, įvykusių prie Kazimiero kapo. 1516 - 1517 m. popiežių Leoną X pasiekė visas pluoštas prašymų paskelbti Kazimierą šventuoju. Leonas X pavedė kardinolų kolegijai pasirūpinti Kazimiero gyvenimo tyrimu (1517 m.). Surinkti žinias buvo pavesta benediktinui Zakarijui Ferreriui, vyskupui italui. Jis sukaupė duomenis apie šventojo gyvenimą, aprašė su juo siejamą stebuklingą Polocko apgynimą 1518 m. kai jis pagelbėjo pavojaus metu, užpuolus rusams. 1520 m. atvykęs į Lietuvą nuncijus Zacharijas Fereris asmeniškai apklausė to mūšio dalyvius apie įvykį. Polocko puolimo metu lietuviai bandė apsiginti, tačiau rusų buvo daug. Kaimynai kunigaikščiai atsiuntė raitus karius padėti apgultam Polockui. Bet kariai negalėjo pasiekti Polocko pilies, nes Dauguvos upė buvo labai patvinusi po lietaus. Raiteliai blaškėsi palei upės krantą ieškodami brastos, bet nesėkmingai. Staiga iš debesų pasirodė baltas raitelis ant balto žirgo, ir greitai atsirado tarp jų, prie pat patvinusios upės. Paslaptingasis raitelis pamojo ranka kariams, ir pats pirmasis šoko į srauniai tekančią Dauguvos upę, rodydamas kitiems kelią. Kariai galvojo, kad jie sapnuoja, tačiau puolė paskui raitelį ir greitai perplaukė upę. Pasiekė pilį pačiu laiku, ir rusus nugalėjo. Po mūšio, visi ieškojo paslaptingojo raitelio, bet jo niekur nerado. Tik vėliau jie suprato, kad tai buvo Šv. Kazimieras, kuris pagelbėjo kovoje. Nuncijus Zacharijas Fereris tyrimo medžiagą 1520 m. gruodžio 9 d. išsiuntė į Romą. 1521 m. popiežius Leonas X pripažino Kazimierą šventuoju. Kanonizacijos proceso metu 1602 m. buvo atidarytas karstas su šv. Kazimiero palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant pastovios drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo. Prie galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją) (šio himno autorystė priskiriama šventajam Bernardinui Kliuniečiui). Popiežius Klemensas VIII savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) pakėlė Šv. Kazimiero šventę Lietuvoje ir Lenkijoje į aukštesnį liturgijos lygį (sub ritu duplici). Tačiau Šv. Kazimieras nebuvo įrašytas į visuotinį Katalikų Bažnyčios kalendorių ir nebuvo paskirta jo šventės diena. 1603 m. į Lietuvą grįžo tais reikalais rūpinęsis arkidiakonas prel. Sviencickis. Jis parvežė popiežiaus raštą ir raudono aksomo vėliavą (labarum) su Kazimiero paveikslu (tokios vėliavos naudojamos Romoje per kanonizacijos iškilmes ir vežamos į šventojo palaidojimo vietą). 1604 m. gegužės mėn. Vilniaus katedroje įvyko didelės iškilmės, kurios atstojo kanonizacijos šventę. Vyskupas Benediktas Vaina ta proga pašventino žymiausių Lietuvos didikų atneštą kertinį akmenį Šv. Kazimiero bažnyčiai. 1604 m. palaikai perkelti į Goštautų koplyčią, o 1636 m. šv. Kazimiero relikvijos perneštos į koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą Zygmundo III ir Vladislovo IV Vazos. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju. Dažnai šv. Kazimiero palaikai buvo slepiami, išvežami iš Vilniaus, o pavojui praėjus, vėl grąžinami į bažnyčią. Popiežius Urbonas VIII paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju, o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė šventąjį "visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą". 1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero palaikai perkelti iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus katedrą
Kovo 4 d. minime Šv. Kazimierą, Lietuvos globėją. Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. karališkuose Krokuvos Vavelio pilies rūmuose. Jis buvo trečiasis Kazimiero III Jogailaičio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus. Jo motina Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros. Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas I, Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu. Kazimierą vaikystėje Vavelio rūmuose mokė didikai Šydloveckiai. Geru pavyzdžiu berniukui tarnavo ir abu tėvai: išsilavinusi, raštinga, tvirta katalikė motina ir taikus, santūrus, bet tvirtas savo nusistatymais tėvas. Taip pat jį auklėjo garsūs to meto mokytojai: žymus istorikas Janas Długoszas, pavadinęs auklėtinį „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“. Jis pirmasis pastebėjo ir ypatingą karalaičio pamaldumą: bendros vaikų maldos metu jis būdavęs panašus į besimeldžiantį angelą, o kartais taip giliai susikaupdavęs, jog nepajusdavęs, kad liko melstis vienas. “Kelkis, šventasis jaunikaiti”, – kartą juokais taręs kanauninkas, judindamas Kazimierą už peties. Antrasis mokytojas buvo italų humanistas, poetas ir diplomatas Filippas Buonaccorsis (Callimachas), žavėjęsis jaunuoliu, „kuris arba iš viso turėjo niekada negimti, arba būti amžinas“. Iš jų Kazimieras gerai pramoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti. Apie karalaičio sugebėjimus bei valstybinę veiklą liudija tiek amžininkų atsiliepimai, tiek išlikusios žinios apie jo rašytus laiškus, sakytas kalbas ir keli išlikę kalbų tekstai. Pirmą kartą, Długoszo liudijimu, Kazimieras sakęs sveikinimo kalbą savo tėvui būdamas 10 metų. 1472 m. liepos pradžioje karalaičio sakytoje humanistinio stiliaus kalboje pasitinkant popiežiaus legatą Marką Barbo buvo reiškiamos didelės karaliaus šeimos viltys dėl geresnių ryšių su popiežiumi bei jo palankumo, dėl sėkmingesnės bendros krikščioniškų valstybių kovos su turkais bei totoriais. 1471 m., kai Kazimierui sukako 13 metų, motina siekė, kad jis užimtų tuo metu laisvą Vengrijos sostą. 1471 m. rugsėjo 20 d. Krokuvoje Kazimieras, kaip Vengrijos sosto įpėdinis, paskelbė karą sostą užėmusiam vengrui Motiejui Korvinui. Kazimieras su kariuomene išvyko į Vengriją. Tačiau karas nepavyko. Menkai parengta lenkų kariuomenė turėjo trauktis, kariai iškriko ir plėšikavo. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu. Karą nutraukė popiežius Sikstas IV, pagrasinęs Lenkijos karaliui Kazimierui ekskomunika. Šis žygis Kazimierui buvo pirmoji ir paskutinė karinė ekspedicija, nesavarankiška ir nenusisekusi. Taip pat tai buvo pirmas ir lemtingas posūkis, vedantis karalaitį šventumo link, kai jis atsisakė karališko sosto ir garbės, pašvęsdamas savo gyvenimą Švč. Mergelei Marijai. Jis nuvyko į garsiąją Čenstachavos Dievo Motinos šventovę ir padarė amžinuosius skaistybės įžadus. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau jam visa tai jau buvo svetima. Kai jo pasigesdavo rūmuose, tarnai rasdavo jį besimeldžiantį Šv. Stanislovo katedroje. Eidamas 17 metus Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Prasidėjus bajorų bruzdėjimui Lietuvoje, jo tėvas išvyko ten, o pats Kazimieras 1481 - 1483 m. ėjo Lenkijos karaliaus pareigas. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino Lenkijos santykius su Roma. Po dvejų metų Kazimierui pradėjo akivaizdžiai silpti sveikata. Atsirado džiovos požymių, kurie greičiausiai buvo marinimosi pasekmės. Geriausiai jaunąjį karalaitį charakterizuojanti dorybė – skaistumas, kurio jis nenorėjo išsižadėti raginamas artimųjų ir net mirties akivaizdoje. Mat to meto gydytojai laikė nusižengimą skaistybei veiksminga priemone gintis nuo džiovos, kuri kamavo gležną Kazimiero kūną. 1483 m. pavasarį jis iš Radomo poilsiui atvyko į Lietuvą. Čia pavadavo tėvą, bet didesnių darbų nesiėmė. Valstybės raštinės dokumentų knygose yra išlikusių jo ranka darytų įrašų. Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo įkurtus bernardinus (1468 m.). Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Net keldavosi naktį melstis prie uždarų katedros durų. Kartais motina jį čia rasdavo užsnūdusį ant plikų grindų. Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje. Vilniuje ir Trakuose jis praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo. Tuo metu motina dar bandė Kazimierą sutuokti su imperatoriaus Fridricho dukterimi, tačiau jis atsisakė. 1484 m. pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elžbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. Karalaitis mirė jaunas, vos dvidešimt penkerių metų, 1484 m. kovo 4 d. švintant Gardino pilyje. Iškeliavo pas Dievą išklausęs šv. Mišias ir priėmęs Švč. Sakramentą. Jo palaikai atlydėti į Vilnių ir palaidoti Katedros Karališkojoje koplyčioje. Jau 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje užsimena, kad girdėjęs apie daugelį stebuklų, įvykusių prie Kazimiero kapo. 1516 - 1517 m. popiežių Leoną X pasiekė visas pluoštas prašymų paskelbti Kazimierą šventuoju. Leonas X pavedė kardinolų kolegijai pasirūpinti Kazimiero gyvenimo tyrimu (1517 m.). Surinkti žinias buvo pavesta benediktinui Zakarijui Ferreriui, vyskupui italui. Jis sukaupė duomenis apie šventojo gyvenimą, aprašė su juo siejamą stebuklingą Polocko apgynimą 1518 m. kai jis pagelbėjo pavojaus metu, užpuolus rusams. 1520 m. atvykęs į Lietuvą nuncijus Zacharijas Fereris asmeniškai apklausė to mūšio dalyvius apie įvykį. Polocko puolimo metu lietuviai bandė apsiginti, tačiau rusų buvo daug. Kaimynai kunigaikščiai atsiuntė raitus karius padėti apgultam Polockui. Bet kariai negalėjo pasiekti Polocko pilies, nes Dauguvos upė buvo labai patvinusi po lietaus. Raiteliai blaškėsi palei upės krantą ieškodami brastos, bet nesėkmingai. Staiga iš debesų pasirodė baltas raitelis ant balto žirgo, ir greitai atsirado tarp jų, prie pat patvinusios upės. Paslaptingasis raitelis pamojo ranka kariams, ir pats pirmasis šoko į srauniai tekančią Dauguvos upę, rodydamas kitiems kelią. Kariai galvojo, kad jie sapnuoja, tačiau puolė paskui raitelį ir greitai perplaukė upę. Pasiekė pilį pačiu laiku, ir rusus nugalėjo. Po mūšio, visi ieškojo paslaptingojo raitelio, bet jo niekur nerado. Tik vėliau jie suprato, kad tai buvo Šv. Kazimieras, kuris pagelbėjo kovoje. Nuncijus Zacharijas Fereris tyrimo medžiagą 1520 m. gruodžio 9 d. išsiuntė į Romą. 1521 m. popiežius Leonas X pripažino Kazimierą šventuoju. Kanonizacijos proceso metu 1602 m. buvo atidarytas karstas su šv. Kazimiero palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant pastovios drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo. Prie galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją) (šio himno autorystė priskiriama šventajam Bernardinui Kliuniečiui). Popiežius Klemensas VIII savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) pakėlė Šv. Kazimiero šventę Lietuvoje ir Lenkijoje į aukštesnį liturgijos lygį (sub ritu duplici). Tačiau Šv. Kazimieras nebuvo įrašytas į visuotinį Katalikų Bažnyčios kalendorių ir nebuvo paskirta jo šventės diena. 1603 m. į Lietuvą grįžo tais reikalais rūpinęsis arkidiakonas prel. Sviencickis. Jis parvežė popiežiaus raštą ir raudono aksomo vėliavą (labarum) su Kazimiero paveikslu (tokios vėliavos naudojamos Romoje per kanonizacijos iškilmes ir vežamos į šventojo palaidojimo vietą). 1604 m. gegužės mėn. Vilniaus katedroje įvyko didelės iškilmės, kurios atstojo kanonizacijos šventę. Vyskupas Benediktas Vaina ta proga pašventino žymiausių Lietuvos didikų atneštą kertinį akmenį Šv. Kazimiero bažnyčiai. 1604 m. palaikai perkelti į Goštautų koplyčią, o 1636 m. šv. Kazimiero relikvijos perneštos į koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą Zygmundo III ir Vladislovo IV Vazos. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju. Dažnai šv. Kazimiero palaikai buvo slepiami, išvežami iš Vilniaus, o pavojui praėjus, vėl grąžinami į bažnyčią. Popiežius Urbonas VIII paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju, o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė šventąjį "visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą". 1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero palaikai perkelti iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus katedrą
Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą