Būsimas šventasis gimė apie 956 m. čekų aristokratų – Slavnykų giminės, pagal padėtį beveik prilygusios valdančiajai Pšemislidų dinastijai, šeimoje. Tėvai jam suteikė Vaitiekaus (stipraus kario) vardą, kurį po Sutvirtinimo sakramento papildė kitas – Adalberto vardas. Jaunystėje Adalbertas buvo išsiųstas mokytis į tuo metu garsią Magdeburgo katedros mokyklą. Magdeburge praleisti metai Adalbertui buvo svarbūs ne tik tuo, kad jis įgijo išsilavinimą, būtiną pretenduojant į aukštas bažnytines pareigas, bet ir tuo, jog jam buvo įskiepyta misijų tradicija, kuri tapo sudedamąja jo paties asmenybės dalimi. Galima pastebėti, kad ir šv. Brunonui misijų svarbos supratimas taip pat buvo įdiegtas toje pačioje Magdeburgo katedros mokykloje. Grįžęs į Čekiją Adalbertas tapo Prahos kapitulos nariu (972), o po pirmojo Prahos vyskupo Thietmaro mirties jam teko eiti vyskupo pareigas (983). Konkuruojančios giminės atstovo įsitvirtinimas ypač svarbiame poste ir pačiame Pšemislidų lizde buvo įmanomas tik dėl to, kad jo kandidatūrą stipriai parėmė imperatorius Otonas II. Santykiams tarp naujojo vyskupo ir Prahos valdovo Boleslovo II buvo lemta neilgai trukus tapti įtemptiems. Padėtį komplikavo ir paties Adalberto ganytojiškas uolumas. Tuo metu čekai dar tebuvo nauji krikščionys ir jiems dar buvo būdingos praktikos, su kuriomis Adalbertas nesirengė taikstytis. Jo karšti pasisakymai, nukreipti prieš daugpatystę, vedusius kunigus, vergų prekybą krikščionių belaisvius, kraujo kerštą, tarp jo ir jam patikėtų ganyti avelių sukėlė tokią didelę įtampą, kad Adalbertui teko pasitraukti iš Prahos. 988 m. atvykęs į Italiją jis ketino keliauti kaip piligrimas į Jeruzalę, bet apsistojęs garsiajame benediktinų Monte Cassino vienuolyne atsisakė šios minties, gavęs pamokymą, kad Dievą galima rasti ir nenukeliavus iki Jeruzalės. Šiame vienuolyne Adalbertas ilgiau neužsibuvo ir nuvykęs į Romą įstojo į šv. Aleksijaus ir Bonifacijaus vienuolyną, kuriame ir davė vienuolio įžadus (990-04-17). Šiame vienuolyne tuo metu kryžiavosi lotyniškos vienuolystės ir grakiškos askezės tradicijos. Tiek įsitraukimas į šio vienuolyno asketų būrelį, tiek vėlesnės piligriminės Adalberto kelionės po garsiausius Prancūzijos vienuolynus rodo, kad jis buvo neramios sielos šventasis, kuris ieškojo ir puoselėjo tuo metu madingą religinę praktiką, siekdamas didelio tikslo – pataisyti sugedusį pasaulį. Savo misija vis labiau įtikintis Adalbertas pamažu virto charizmatine asmenybe, tačiau tai nepadarė didelio įspūdžio jo tiesioginiam viršininkui – Mainco arkivyskupui Viligizui, kuris neatlėgo reikalaudamas, kad Adalbertas grįžtų į Prahą. Adalbertui nieko kita neliko, kaip grįžti prie savo tiesioginių pareigų. Antrasis sustojimas Prahoje (992–994) nebuvo laimingesnis už pirmąjį. Pasikartojo kivirčai su Boleslovu II ir Adalbertui teko antrą kartą trauktis į Italiją, kurioje jis prisidėjo prie to meto intelektualų būrelio, susitelkusio aplink imperatorių Otoną III. Kaip tik tuo metu ten susibūrę Europos elito atstovai aktyviai diskutavo apie pasaulio atnaujinimo planus, kuriuos jie išreiškė pasitelkdami romėnų imperijos atnaujinimo idėją. Šioje aplinkoje asketines dorybes uoliai praktikuojantis Adalbertas darė didelį įspūdį jaunajam imperatoriui Otonui III (996–1002). Adalbertui netrūko ir ekscentriškai asmenybei būdingų bruožų. Antai jis buvo įpratęs naktimis slapta valyti imperatoriaus palydos batus – pagirtinas nusižeminimo dorybės pavyzdys, bet vis dėlto dalykas, kuris prastai derėjo su tuo, ko to meto epocha iš vyskupo pirmiausia tikėjosi: būtent didingumo, autoriteto ir galios įsakinėti. Kaip tik to, ką taip gerai mokėjo daryti Mainco arkivyskupas Viligizas, kuris ir toliau svaidėsi žaibais, reikalaudamas, jog savo aveles apleidęs vyskupas grįžtų į Prahą. Neturėdamas iliuzijų dėl Prahos avelių atžagarumo Adalbertas prisiėmė pražuvusių avelių gelbėtojo vaidmenį – ėmėsi misionieriaus evangelizatoriaus pareigų. Trumpam įkėlęs koją į vengrų žemes taip aktyviai veikė, kad vėlesni Vengrijos karaliaus šv. Stepono (1000–1038) biografai teigė, esą jis pakrikštijęs ne tik karalių, bet ir jo tėvą – didįjį kunigaikštį Gezą. 996-997 m. sandūroje judrusis Adalbertas išskubėjo pas Lenkijos valdovą Boleslovą I (992–1025). Nespėjęs gerai apšilti kojų Lenkijos valdovo dvare, 997 m. pavasarį jis jau buvo Vyslos žemupyje ties Gdansku, kur pakrikštijo dalį vietinių slavų. Anapus Vyslos plytėjo kitas visai nepažįstamas prūsų kraštas, kuriame Boleslovo I apsauga jau negaliojo. 997 m. balandžio pradžioje misionierių ekipa, kurią sudarė Adalbertas, jo brolis Gaudencijus, lenkas Benediktas ir dar tikriausiai bent vienas vertėjas, sėdusi į valtelę pasiekė salelę, kurioje vyrai kelioms dienoms apsistojo. Greitai naujiena apie "nežinomos išvaizdos ir negirdėto kulto" atvykėlius pasklido tarp vietinių pagonių. Neteko ilgai laukti, kol atskubėjo vikrių pagonių komanda, ėmusi šniukštinėti po salą, kol vienas aptikęs psalmes giedantį Adalbertą šiam smogė irklu į tarpumentę. Ant žemės patiestas vyskupas dėkojo Dievui už parodytą gailestingumą ir malonę, o iš kitos pusės pasipylė grasinimai: "Jei tuojau pat nepasitrauksite, žūsite baisiai kankinami!“. Pasitraukę iš salos misionieriai nuvyko į kažkokią prekyvietę, kur juos apstojo "šunų galvos". Kas tai? – klausimas, nuo seno nedavęs ramybės mokslininkams. Tik ne taip seniai ėmė ryškėti, kad iš pusiau mitologinių nuogirdų žinomi "šungalviai" (kinokefalai) galėjo būti iš tiesų realūs žmonės, aktyviau nei likusieji atsidėję pagoniškoms apeigoms, kurias atlikdavo su šunų kaukėmis, padėdavusioms adeptams kaip įmanoma labiau priartėti prie žvėrių pasaulio. Adalbertui prisistačius, kas jis toks, ir pranešus, jog atvykęs jų "išvaduoti iš velnio nagų" bei paversti krikščionimis, žinoma, jam buvo pasiūlyta kuo greičiau dingti iš šitos žemės. Priverstas trauktis be kankinio pergalės vainiko, Adalbertas šiek tiek nuliūdo, bet rankų nenuleido. Jis mąstė apie tai, kaip būtų galima šiuos laukinius žmones patraukti prie Evangelijos: gal misionieriams reikėtų įsikurti šalia jų ir misti savo rankų darbu, gal jiems derėtų užsiauginti ilgus plaukus ir išoriškai supanašėti su vietiniais, kuriems tokį nerimą sukėlė jų išvaizda ir apranga. Panašioms mintims nebuvo lemta išsipildyti, nes atskubėjo įtūžėlių minia, kuriai vadovavo kažkoks prūsas, viręs kerštu dėl to, jog lenkai kažkada kovoje nužudė jo brolį. Negalėdamas rasti geresnio taikinio savo kerštui išlieti, jis ietimi persmeigė ramiai pievoje sėdintį vyskupą, kurį pribaigę prūsai nukirto galvą ir pamovę ją ant mieto su "linksma daina" grįžo pas saviškius. Tai įvyko per 997 m. Velykas, balandžio 23-iąją. Likimas nebuvo toks žiaurus Adalberto palydovams, kurie grįžo į Lenkiją ir apsakė, kas nutiko. Boleslovas I išpirko iš prūsų kankinio palaikus už tiek aukso, kiek jie svėrė. Tai buvo menka kaina, palyginti su tuo, ką jis gavo. Šv. Adalberto kankinystė plačiai nuskambėjo po visą to meto Europą. Adalberto likimas ypač sukrėtė Otoną III, jis ėmė jausti sąžinės priekaištus, kad nepakankamai rėmė Adalbertą ir jo giminę, kurios dauguma narių buvo Čekijos valdovo išžudyti dar 995 m. Otonas III veikė greitai ir ryžtingai. Tik gavęs žinią jis pasirūpino Achene pastatyti Šv. Adalberto vardo bažnyčią. Jo pastangomis jau 999 m. šv. Adalbertas buvo kanonizuotas. Kitais metais Otonas III kaip atgailaujantis piligrimas išsiruošė kelionėn į Gniezną. 1000 m. kovo mėnesį susitikęs su Lenkijos valdovu Boleslovu I imperatorius Otonas gavo labai brangią dovaną – dalį šv. Adalberto relikvijų. Iš savo pusės jis parodė išties imperatorišką dosnumą, paskelbęs Boleslovą imperijos sąjungininku bei draugu ir prisidėjęs prie Gniezno arkivyskupijos įsteigimo. Taip dėl šv. Adalberto kankinystės Lenkija gavo du savo valstybingumo ramsčius – karališkosios institucijos užuomazgą, nes Boleslovas buvo pripažintas savarankišku valdovu, ir savarankišką bažnytinę provinciją – instituciją, kuri to meto sąlygomis buvo geriausia šalies integralumo užtikrinimo priemonė. Otono III parodytas pasitikėjimas Boleslovu I reiškė, kad ir Lenkija gavo teisę dalyvauti romėnų imperijos atnaujinimo procese, kurio svarbi dali buvo ir Evangelijos platinimas pagonių tautoms. Kaip jau minėta, šv. Adalberto pavyzdys uždegė ir šv. Brunoną. Žinia apie šv. Adalberto kankinystę paskatino jį tapti vienuoliu. Kaip ir šv. Adalbertas, šv. Brunonas buvo nepaprastai aktyvus misionierius, kuris savo misijinę veiklą 1004–1009 m. plėtojo teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Šv. Brunonas buvo ir vienas pirmųjų šv. Adalberto biografų – jo gyvenimą ir kančią aprašė 1004 m. ir dar kartą redagavo prieš pat išvykdamas į paskutinę misijos kelionę, kurios metu pasiekė Rusios ir Lietuvos pasienį.
šaltinis: http://www.veidas.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą