Kotryna troško pažinti Dievą ir tarnauti Kristui. Ji buvo taikdarė, ragino popiežių Grigalių XI grįžti iš Avinjono į Romą, dėjo daug pastangų Bažnyčiai suvienyti. Kotryna gimė kovo 25 dieną odų dažytojo Jokūbo Beninkazos šeimoje. Buvo jauniausia iš dvidešimt keturių vaikų. Ši gero būdo, nuolanki mergaitė anksti palinko į religinį gyvenimą. Dvylikos metų patyrė pirmąjį regėjimą: išvydo Kristų popiežiaus apdaru, sklandantį virš Šv. Dominyko bazilikos. Parodydama šeimai, kad jos sprendimas tvirtas, Kotryna nusikirpo plaukus ir užsidarė kambaryje, pasiryžusi tarnauti Kristui. Norėdamas išmušti jai iš galvos atgailavimus ir maldas, tėvas vertė dirbti juodžiausius darbus. Kad galėtų atsidėti maldai ir kontempliacijai, Kotryna susikūrė viduje dvasinę celę; taip daryti vėliau ji patardavo savo mokiniams. Kartą tėvas pamatė, kaip besimeldžiančiai dukrai ant galvos nutūpė balandis, ir davė jai laisvę. Kotryna pasiprašė priimama į dominikonų tretininkes, dėvinčias ilgą juodą apsiaustą virš balto abito, ir tapo kandidate. Ji stropiai lankė Šv. Dominyko bažnyčią, ligonines, Šv. Lozoriaus leprozorijų, tris kartus per dieną plakdavosi iki kraujo. Jos asketiškame gyvenime buvo daug regėjimų bei ekstazių, bet nestigo ir pavyduolių bei šmeižikų. Kotryna gyveno nepastebima, kol apsireiškęs Kristus liepė atsidėti apaštalavimui. Tai įvyko tuo metu, kai Urbonas V (1362-1370) buvo trumpam atvykęs į Romą iš Avinjono. 1374 m. ji slaugė sergančiuosius maru, o 1375 m., siekdama paremti popiežių Grigalių XI, kviečiantį krikščionis į kryžiaus žygį prieš turkus, apsigyveno Pizoje. Balandžio 1 d., besimeldžiant prieš Nukryžiuotąjį Šv. Kotrynos bažnyčioje, jai atsirado stigmos. Birželio 20 d. ji guodė jaunikaitį, neteisingai pasmerktą mirti; šis epizodas gražiai aprašytas viename jos laiške. Kotryna ragino popiežių sudaryti taiką su Florencija ir ne tik gavo privilegijų savo vienuolių šeimai, bet pasiekė, kad popiežius grįžtų į Romą. Tačiau pati grįžo į Sieną, taikė tarp savęs kariaujančius miestus ir pradėjo dominikonų ordino reformą. Kotryna mirė 1380 m. balandžio 29 d., apsupta mokinių, savo namuose Sienoje. Ji paliko sekretorių užrašytus „Laiškus“, „Dialogą apie Dieviškąją Apvaizdą“ ir „Maldas“. 1970 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius VI paskelbė ją Bažnyčios daktare. Kadangi ji guodė pasmerktąjį myriop, globoja mirštančiuosius ir padeda lengvai numirti. Jos prašoma apsaugoti nuo maro ir padėti, kai skauda galvą, nes slaugė sergančiuosius maru. Ryšium su šeimos amatu ji globoja skalbėjas. Kotryna globoja Sieną ir Romą. 1939 m. birželio 18 d. Pijus XII paskelbė ją Italijos, o 1999 m. Jonas Paulius II – Europos globėja. Kotrynos ikonografija labai įvairi – vaizduojami gyvenimo įvykiai ir po mirties padaryti stebuklai. Kartais vaizduojama mistinių tuoktuvių scena, kaip Kotrynos Aleksandrietės ikonografijoje. Dažnai jos atvaizdas idealizuotas. Pagrindiniai atributai – dominikonų baltas abitas ir juodas apsiaustas, skaistybės lelija ir knyga, simbolizuojanti jos raštus; kiti atributai – krucifiksas, širdis, erškėčių vainikas, stigmos ir balandis ant galvos.
šaltinis: www.bernardinai.lt
Komentarai
Rašyti komentarą