05.26d. - Šv. Pilypas Nėris, kunigas


Aplink šv. Pilypą Romoje kasdien susirinkdavo jaunų žmonių būrys su juo dalytis savo rūpesčiais, skaityti Šventąjį Raštą bei kartu melstis. Kai jų skaičius labai išaugo, jiems teko persikelti į palėpę, virš San Girolamo bažnyčios. Ta kukli patalpa, tebesanti ten iki šiandien, buvo vadinama „Oratorija“. Šių draugiškų, šeimyninių susitikimų pagrindiniai akcentai buvo pokalbiai, muzika ir malda, kur kiekvienas dalyvis galėjo išsakyti savo nuomonę minėtomis temomis. Oratorijos širdies branduolys nuo pačios jos egzistavimo pradžios buvo meilė Dievo Žodžiui. „Familiaris tractatio Verbi Divini – šeimyninis, intymus Dievo Žodžio nagrinėjimas“ – tai tapo ir yra Oratorijos ypatybė. Tapo aišku, kad Dievo Žodis yra itin gyva, amžinoji versmė, iš kurios visuomet teka gyvasis vanduo. Kai dar daugiau žmonių susirinko aplink šv. Pilypą, bendruomenė persikėlė į didesnę bažnyčią Santa Maria in Vallicella, kuri vėliau žmonių pavadinta Chiesa Nuova – Naujoji bažnyčia. Ten ir įsikūrė pirmoji Oratorijos kongregacija: dieceziniai kunigai gyveno bendruomenėje, kurios svarbiausias uždavinys buvo pasirūpinti Oratorija, t.y. šia didžiule iš pasauliečių bei kunigų susidariusia grupe, vėliau pavadinta Oratorio saecolare. Kitą Oratorijos atsiradimo paslaptį šv. Pilypas atskleidė tik prieš pat savo mirtį. Atvykęs į Romą, jis dažnai meldėsi šv. Sebastiano katakombose. Tenai 1544 metais įvyko tai, ką galime vadinti „Pilypo Sekminėmis“. Pilypas ten pajuto galingą Šventosios Dvasios meilės poveikį. Šventoji Dvasia išrinko Pilypą savo įrankiu. Po to įvykio šv. Pilypas Neris jautė pašaukimą dalytis su kitais Šventosios Dvasios meilės ugnimi. Tuo ir galima aiškinti, kodėl oratorijonų dvasingume tokį svarbią vietą užima Šventosios Dvasios garbinimas. Nes būtent su FPilypo „Sekminėmis“ Oratorijos istorija ir prasidėjo. Šv. Pilypas Neris kartais vadinamas džiaugsmingu Dievo paukšteliu. Jis buvo tikrai neįprastas šventasis: pilnas netikėtumų, bravūriškas, tiesmukas, bet kartu – jautrus bei įžvalgus, nesilaikantis įprastų šventumo taisyklių, karštai įsimylėjęs Dievą ir taip pat karštai Jį skelbiantis. Jo asmenybė patraukdavo įvairiausių luomų, pažiūrų ir išsilavinimo žmones. Nieko nuostabaus, kad šiandien, keičiantis laikams, vėl grįžtame prie šv. Pilypo Nerio. Jis irgi gyveno naujųjų laikų virsme - buvo reformatorių amžininkas. Bažnyčios istorija laiko jį vienu svarbiausių Bažnyčios reformos šalininku naujųjų laikų pradžioje. Pilypo reforma įvyko be triukšmo. Tai nebuvo perversmas, bet sugrįžimas į pradžią: į gyvąjį Dievo Žodį ir į pirmąją Jėzaus bendruomenę, į patį Viešpatį. Kas tai yra – Oratorijos kongregacija? Gal geriausiai tai apibrėžė vienas pagyvenęs oratorijonas: „Esame pastaba Bažnyčios istorijos paraštėje, gal ir reikšminga.“ Ir iš tikrųjų savotiška paraštės pastaba, nes jau daugiau 400 metų egzistuoja oratorionų kongregacija, kuri neturi jokių vienuolinių įžadų. Pats šv. Pilypas Neris pripažino tik vieną vienintelę jungtį, vienijančią oratorijonų bendruomenę – tarpusavio meilės jungtį. Jis labai griežtai pasisakė prieš bet kokių įžadų, regulų ar kitų išorinių formų, kurios galėtų tapti Oratorijos pamatu. Pilypo nuomone, Oratorijos nariai turėtų būti jungiami vien tik tarpusavio meile ir uoliu sielovadiniu darbu. Oratorijos tradicijoje dėl to net yra sakoma, kad oratorijonu žmogus turi būti quasi natus – tam gimęs. Oratorija yra diecezinių kunigų bei brolių bendruomenė, kurie pasirenka gyventi visą gyvenimą kartu, tuose pačiuose namuose. Atskiri nariai laikosi draugėje be jokių įžadų ar ypatingos priesaikos, nes pats šv. Pilypas manė, kad susitelkimas turi būti pagrįstas vien tik tarpusavio meile. Šiandien visame pasaulyje yra 79 Oratorijos kongregacijų ir apie 800 narių. Kadangi tarpusavio meilė yra vienintelis visus siejantis ryšys, bendruomenės narių skaičius turi būti ribotas. Oratorija tokiu būdu yra labiau panaši į šeimą negu į ordiną. Dėl šios priežasties kardinolas Newmanas (Numenas) yra sakęs: „Aš niekada nenorėjau didelės oratorijos... Negalima iš karto mylėti daugelio žmonių, negalima turėti daug tikrų draugų. Oratorija yra šeima ir namai. Namų ratas, kaip sako pats žodis, yra ribotas, bet tvirtas. Esant didesnei draugijai sunku išvengti, kad šeimos atmosfera nesubyrėtų nuo savo svorio. Dėl šio šeimos principo kiekvieni Oratorijos namai ir jų šeimos yra nepriklausomi vieni nuo kitų, ir šitaip gali įgyvendinti savo savitumą.“ Oratorija yra demokratinė bendruomenė. Viskas, kas yra susiję su bendruomenės gyvenimu, turi būti aptarta ir nuspręsta visų kongregacijos narių. Visi nutarimai priimami kasmėnesiniame namų narių susirinkime, vadinamame congregatio generalis, kur prepozitas (namų vyresnysis) yra primus inter pares – pirmas tarp lygių. Tokia demokratinė konstitucija buvo paties šv. Pilypo Nerio idėja. Oratorijos tikslas ir užduotis nėra regulomis ir gyvenimo formomis paveikti savo narius, kad jie taptų šventi, tačiau apaštalauti artimui, kaip tai reikalauja vieta ir situacija. Atsidavimas savo artimui yra oratorijono kelias į šventumą. Labai gerai tai apibrėžė XIX šimtmečio Anglijos oratorijonas Faber (Feiberis): „Tai, ką Pilypas paliko savo kongregacijai, buvo ne regula, bet tam tikra dvasia. Oratorija negali būti stereotipu, suformuotu kažkada buvusių sąlygų, nes jis, būdamas Dvasios kūrinys, prisitaiko prie esamų sąlygų. Tai – siela be kūno, o jo kūną suformuoja esančios sąlygos. Būtent čia slypi jos apaštalavimo veiksmingumas.“ Oratorijonai yra iš esmės savarankiški, tačiau gyvena labai intensyvų bendruomenės gyvenimą. Dėl to ir oratorijonų „regula“ iš esmės labiau primena Oratorijos šeimos gyvenimo aprašymą, pradėtą šventojo Pilypo Nerio Romoje, nei ordino regulą. Pilypas visuomet tvirtino, kad visiškai nenori įkurti dar vieną naują ordiną. Pagal Pilypą pati Bažnyčia norėjo, kad Oratorijos šeima išliktų nuolatos ir dėl to 1575 metais pripažino Šv. Pilypo Nerio oratorijos kongregaciją. Pats šv. Pilypas ne kartą teigė, kad ne jis, bet pats Viešpats buvo Oratorijos įkūrėjas. Gal mums čia galėtų padėti žvilgsnis į Oratorijos vardą. Nes žodis “Oratorija” kilęs iš lotyniško veiksmažodžio “orare”, taigi iš žodžio “melstis”. Ir malda nėra kaip prievarta, bet kaip vidinė gyvenimo būtinybė. Jei kepėjas nekepa duonos, jis nėra kepėju – jei oratorijonas nesimeldžia, jis nebėra oratorijonu. Kaip tampama oratorijonu? Pašaukimas tapti oratorijonu yra pašaukimas gyventi dvasinėje šeimoje. Toje šeimoje kartu gyvena, dirba ir meldžiasi kunigai ir broliai iki pat gyvenimo pabaigos. Tai yra bendras gyvenimas pagrįstas meilės ryšiu - meiles, kuri save visiškai atiduoda ir kuri išlieka amžinai. Naujokynas - pirmoji probacija - tai yra pirmieji metai, praleisti bendruomenėje. Juose abi pusės pamato, ar naujasis narys gali toje bendruomenėje kartu su kitais broliais gyventi ir dalytis maldos ir apaštalavimo gyvenimu. Po šių pirmųjų metų tampama nariu, o po trejų narystės metų tampama visateisiu šios kongregacijos nariu. Oratorijonas tampa „meilės supančiotas“ - supančiotas savo namais ir jų sielovados darbo. Su ypatinga meile oratorijonai visuomet atlieka nuodėmklausio apaštalavimą, šitaip nuolat stengdamiesi laimėti žmonės Jėzui Kristui.
Vilniaus šv. Filipo Nerio oratorijos bendruomenė
Tarp jaunų Vilniaus diecezijos kunigų atsirado norinčiųjų įkurti Oratoriją. Dėl to oratorijonas tėvas Fischeris, gavęs Vilniaus ordinaro, J. E. kardinolo A.J. Bačkio ir Oratorijos gneralinio prokuraturiaus tėvo E. A. Cerrato, pritarimą, kartu su šiais kunigais pradėjo Vilniaus Oratorijos įkūrimui reikalingus etapus. Pusantrų metų nuo 2003 metų vasaros vyko būsimosios Oratorijos būstinės statyba Antakalnio gatvės pradžioje esančiame buvusios šv. Petro ir Povilo špitolės pastate. 2004 metų spalio 21 d. J.E. kardinolas A.J.Bačkis, dalyvaujant J.E. apaštaliniam nuncijui Peteriui Stephanui Zurbriggenui bei Vilniaus kunigams, pašventino restauruotus Oratorijos namus. Nuo 2004 m.spalio 25 d. šiuose namuose buvo pradėtas bendras Vilniaus oratorijonų gyvenimas. 2004 m. gruodžio m. 28-29 d. namus aplankė šv. Pilypo Nerio oratorijos generalinis prokuratorius t. E.A. Cerrato ir patvirtino bendruomenę kaip esantį dabar jau antrame kongregacijos įkūrimo etape. Kun. dr. Hansas Friedrichas Fischeris buvo paskirtas moderatoriumi – t. y. bendruomenės vyresniuoju. 2005 m. gegužės 17 d. J.E. A. J. Bačkio dekretu bendruomenė buvo pripažinta kaip Vilniaus arkivyskupijos viešas religinis juridinis asmuo. 2005 m. birželio 9 d. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas išdavė šiai bendruomenei registravimo pažymėjimą. Ji buvo registruota kaip tradicinė religinė bendruomenė - Vilniaus Šventojo Pilypo Nerio bendruomenė. 2006 m. sausio 19 d. oratorijos klierikas Algirdas Toliatas buvo pašventintas diakonu, o 2007 m. balandžio 28 d. kunigu. 2007 m. birželio 1 d. į bendruomenę įstojo klierikas Miroslavas Petrovskis, ir 2008 m. sausio 19 d. buvo pašventintas diakonu. Ta proga apsilankė bendruomenėje generalinis prokuratorius t. E. A. Cerrato ir paskelbė, kad 2008 m. gegužės 10 d. ketina kanoniškai pripažinti bendruomenę, kaip Šv. Pilypo Nerio oratorijos kongregaciją. Dabar šią bendruomenę sudaro kunigai: Hansas Friedrichas Fischeris, Albertas Bortiakas, Algirdas Toliatas bei diakonas Miroslavas Petrovskis.



Komentarai