Apreiškimas Petrui { 90 - 120m. }
Šio kūrinėlio ankstyvą datą ir svarbumą liudija tai, jog nuo II amžiaus vidurio (ir tikriausiai iki 250m.), Romos Bažnyčios bendrija Apreiškimą Petrui laikė kanonine Naujojo Testamento knyga. Ji buvo skaitoma kartu su Apreiškimu Jonui. ( Muratori fragmentas, apie 160-180m.)[1] Apokrifine knyga šis rašinys paskelbtas IVa., pab. Mus pasiekęs tekstas nėra pilnas.
Kūrinio struktūra:
· Įvadas. ( I-III sk.)
· Regėjimas ant Taboro (arba ant Alyvų) kalno. (IV-XIII sk.)
· Rojaus regėjimas (XIV-XIX sk.)
· Pragaro regėjimas (XX-XXXIII sk.)
Apreiškimas Petrui pirmasis apokrifinis krikščioniškosios apokalipsinės tematikos kūrinys, savo struktūra ir tematika identiškas apokrifinei žydų literatūrai (klestėjo nuo IIa.pr. Kr. - IIa. po Kr.) Koks nors ST ar NT veikėjas Dievo siuntimu keliauja po anapusinį pasaulį (dažniausiai pragarą - mat čia pasireiškia nežabota fantazija ir įmantriausi kankinimo būdai.) Apokrifų autoriai siekdavo patenkinti žmonių smalsumą ir pabauginti pragaro bausmėmis idant šiame gyvenime nedarytum tokių nuodėmių. Tik palyginus Apreiškimą Petrui su Apreiškimu Jonui, galime akivaizdžiai įsitikinti, kuo skiriasi Kanoninė (Įkvėptoji) apokalipsė nuo nekanoninės.
© http:// www. earlychristianwriting. org., 2002.
© vertimas iš anglų k., Robertas Urbonavičius, 2003.
I. Daugel buvo melagingų pranašų, mokiusių vaikščioti apgaulingais keliais: jie yra amžinosios pražūties sūnūs.
III. Bet Dievas išklausys tą, kuris alksta ir trokšta bei kenčia ir išsaugo nesuteptą sielą šiame gyvenime. Jisai teis nuodėmės vaikus.
IV. Tuomet Viešpats tarė: Eime ant kalno pasimelsti. Mes, dvylika, nusekėme jį maldaudami parodyti vieną iš teisiųjų brolių, kurie yra ne iš šio pasaulio, idant mes galėtume pamatyti kaip jie atrodo ir įtikėję mokėtumėme padrąsinti žmones, kurie mūsų klausys.
VI. Mums besimeldžiant ,staiga šalia Viešpaties atsirado du vyrai, tokie spindintys, kad negalėjome į juos nė pažvelgti.
VII. Jų veidai spindėjo tarsi saulė, o drabužiai švietė taip, kaip joks žmogus nėra regėjęs. Neįmanoma apsakyti šių vyrų grožį ir didingumą.
VIII. Žvelgdami į juos mes begalo stebėjomės, mat jų kūnai buvo baltesni už sniegą ir rausvesni nei rožė.
IX. Raudona buvo sumišusi su balta, ir aš nemoku išreikšti jų grožio.
X. Vyrų plaukai buvo garbanoti ir šviesūs bei siekė pečius. Ant galvos jie turėjo tarsi vainiką, išpuoštą įvairiaspalvėmis gėlėmis ir jis spindėjo lyg vaivorykštė danguje.
XI. Mes buvome priblokšti tokio reginio, o jie netikėtai mums dingo iš akių.
XII. Aš paklausiau Viešpaties: Kas buvo šiedu ?
XIII. Jis atsakė: Jie ir buvo teisieji, kuriuos taip troškote išvysti.
XIV. Aš ir vėl paklausiau: Kur yra toji vieta, kurioje teisieji apdovanojami tokia garbe ?
XV. Tuomet Viešpats man parodė nuostabų kraštą, kuris nėra šiame pasaulyje, pilną šviesos ir džiaugsmo. Oras buvo pilnas saulės šviesos, o žemė kvepėjo nevystančiomis gėlėmis ir nuostabiausiais augalais, kurie niekuomet negedo, bet vedė palaimintus vaisius.
XVII. Šio krašto gyventojai vilkėjo spindinčiais drabužiais, o angelai pleveno aplink juos.
XVIII. Visi gyventojai buvo apdovanoti vienoda garbe ir vienu balsu be paliovos šlovino mūsų VIEŠPATĮ Dievą.
XIX. Viešpats mums paaiškino: Ši vieta priklauso Aukščiausiajam Kunigui, vieninteliam Teisiajam.
XX. Ir štai aš išvydau kitą kraštą - pragaišties vietą, joje gyveno visi pasmerktieji, o angelai baudėjai vilkėjo juodais apdarais. Oras irgi buvo
XXI. Ir aš išvydau kabančius už liežuvių, tai buvo piktžodžiautojai ir tie kurie vengė teisumo kelio.
XXII. Taip pat regėjau ugnies ežerą, pilną atskalūnų ir teisumo niekintojų. Juos kamavo angelai baudėjai.
XXIII. Ir vėl aš išvydau moterį, pakabintą už plaukų ir ji kybojo virš liepsnojančio ežero. Tai buvo ištvirkėlė, svetimavusi su vyrais, o tas, kuris kartu su ja nusidėjo, kabėjo virš liepsnojančio ežero žemyn galva. Aš tariau: Negaliu patikėti, kad esu tokioje vietoje.
XXIV. Taip pat regėjau žmogžudžius ir jų bendrus, - jie buvo patalpinti siaurame tunelyje, pilname piktų gyvačių ir jos nuolat kapojo nusidėjėlius. Taip pat ir kirminai, kurių čia buvo begalės, juos nuolat griaužė ir kamavo. Nužudytųjų sielos stovėjo ir žiūrėjo kaip kankinami jų žudikai bei šlovino Viešpatį: tavo teisingumas yra didis.
XXV. Netoliese išvydau kitą ankštą vietą, pilną kraujo ir purvo (tų kurie buvo nubausti). Ten tyvuliavo tarsi ežeras. Jo viduryje sėdėjo moteris, kruvinu kaklu, o aplink ją tupėjo būrys verkiančių vaikų, gimusių iš jos. Iš ežero ištrykšdavo liepsnojančios kibirkštys, kurios degino moteriai akis. Ji buvo prakeikta, nes pastojusi nužudydavo savo kūdikį.
XXVI. Štai vyras ir moteris degė tamsybėse ir juos nuolat kankino piktosios dvasios, o vidurius graužė nemirštantys kirminai. Tai buvo tie, kurie persekiojo ir išdavinėjo teisiuosius.
XXVII. Netoliese reg4jau kitus vyrą ir moterį kramtančius savo lūpas, o jų akys buvo pervertos įkaitintu virbu, mat jie yra piktžodžiautojai ir teisiųjų šmeižikai.
XXVIII. Taip pat regėjau dar vieną vyrą ir moterį, kurie graužė savo liežuvius, o jų burnos liepsnojo. Šie yra netikri pranašai.
XXIX. Netoliese išvydau akmenėlius aštresnius už kardą ir įkaitintą iešmą. Ir štai čia kankinosi vyras ir moteris. Jie yra turtuoliai, kurie pasitikėjo savo lobiais ir nešelpė našlių su našlaičiais bei nepaisė Dievo įsakymų.
XXX. Ir regėjau kitą ežerą - pilną dervos ir kraujo. Ten stovėjo dar vienas vyras su moterimi, aukštyn kojom. Šie yra palūkininkai ir lupikautojai.
XXXI. Štai vyras ir moteris ritosi žemyn nuo aukšto skardžio, o pasiekę apačią, vėl buvo verčiami lipti viršun, o tuomet vėl juos nustumdavo žemyn. Ir tai tęsėsi nuolat. Šie yra tie, kurie suteršė savo apsimesdami moterimis; taip pat ir moterys, kurios gulėjo viena su kita, tarsi vyras su moterimi.
XXXII. Šalia skardžio regėjau kitą vietą pilną ugnies. Joje degė tie, kurie darė stabus ir garbino juos tarsi Dievą. Šalia jų stovėjo vyras su moterimi ir smaigstė vienas kitą virbais.
XXXIII. Šalia jų stovėjo vyras ir moteris. Jie degė ir kepė iš vidaus šie yra tie, kurie pametė Dievo kelią.
[1] Muratori fragmentas - rašinys pavadintas jo atradėjo vardu. Jame rašoma apie priimtinas (kanonines) ir nepriimtinas Naujojo Testamento knygas, Romos bažnyčioje, apie 160-180m. Šis sąrašas yra toks: 4 Evangelijos; Apaštalų darbai; 13 Pauliaus laiškų; Jokūbo l., 1 ir 2 Jono l., Judo l., Apreiškimas Jonui; Apreiškimas Petrui; Išminties knyga (ST). Privačiose pamaldose skaitomas Hermo ganytojas .
Šio kūrinėlio ankstyvą datą ir svarbumą liudija tai, jog nuo II amžiaus vidurio (ir tikriausiai iki 250m.), Romos Bažnyčios bendrija Apreiškimą Petrui laikė kanonine Naujojo Testamento knyga. Ji buvo skaitoma kartu su Apreiškimu Jonui. ( Muratori fragmentas, apie 160-180m.)[1] Apokrifine knyga šis rašinys paskelbtas IVa., pab. Mus pasiekęs tekstas nėra pilnas.
Kūrinio struktūra:
· Įvadas. ( I-III sk.)
· Regėjimas ant Taboro (arba ant Alyvų) kalno. (IV-XIII sk.)
· Rojaus regėjimas (XIV-XIX sk.)
· Pragaro regėjimas (XX-XXXIII sk.)
Apreiškimas Petrui pirmasis apokrifinis krikščioniškosios apokalipsinės tematikos kūrinys, savo struktūra ir tematika identiškas apokrifinei žydų literatūrai (klestėjo nuo IIa.pr. Kr. - IIa. po Kr.) Koks nors ST ar NT veikėjas Dievo siuntimu keliauja po anapusinį pasaulį (dažniausiai pragarą - mat čia pasireiškia nežabota fantazija ir įmantriausi kankinimo būdai.) Apokrifų autoriai siekdavo patenkinti žmonių smalsumą ir pabauginti pragaro bausmėmis idant šiame gyvenime nedarytum tokių nuodėmių. Tik palyginus Apreiškimą Petrui su Apreiškimu Jonui, galime akivaizdžiai įsitikinti, kuo skiriasi Kanoninė (Įkvėptoji) apokalipsė nuo nekanoninės.
© http:// www. earlychristianwriting. org., 2002.
© vertimas iš anglų k., Robertas Urbonavičius, 2003.
I. Daugel buvo melagingų pranašų, mokiusių vaikščioti apgaulingais keliais: jie yra amžinosios pražūties sūnūs.
III. Bet Dievas išklausys tą, kuris alksta ir trokšta bei kenčia ir išsaugo nesuteptą sielą šiame gyvenime. Jisai teis nuodėmės vaikus.
IV. Tuomet Viešpats tarė: Eime ant kalno pasimelsti. Mes, dvylika, nusekėme jį maldaudami parodyti vieną iš teisiųjų brolių, kurie yra ne iš šio pasaulio, idant mes galėtume pamatyti kaip jie atrodo ir įtikėję mokėtumėme padrąsinti žmones, kurie mūsų klausys.
VI. Mums besimeldžiant ,staiga šalia Viešpaties atsirado du vyrai, tokie spindintys, kad negalėjome į juos nė pažvelgti.
VII. Jų veidai spindėjo tarsi saulė, o drabužiai švietė taip, kaip joks žmogus nėra regėjęs. Neįmanoma apsakyti šių vyrų grožį ir didingumą.
VIII. Žvelgdami į juos mes begalo stebėjomės, mat jų kūnai buvo baltesni už sniegą ir rausvesni nei rožė.
IX. Raudona buvo sumišusi su balta, ir aš nemoku išreikšti jų grožio.
X. Vyrų plaukai buvo garbanoti ir šviesūs bei siekė pečius. Ant galvos jie turėjo tarsi vainiką, išpuoštą įvairiaspalvėmis gėlėmis ir jis spindėjo lyg vaivorykštė danguje.
XI. Mes buvome priblokšti tokio reginio, o jie netikėtai mums dingo iš akių.
XII. Aš paklausiau Viešpaties: Kas buvo šiedu ?
XIII. Jis atsakė: Jie ir buvo teisieji, kuriuos taip troškote išvysti.
XIV. Aš ir vėl paklausiau: Kur yra toji vieta, kurioje teisieji apdovanojami tokia garbe ?
XV. Tuomet Viešpats man parodė nuostabų kraštą, kuris nėra šiame pasaulyje, pilną šviesos ir džiaugsmo. Oras buvo pilnas saulės šviesos, o žemė kvepėjo nevystančiomis gėlėmis ir nuostabiausiais augalais, kurie niekuomet negedo, bet vedė palaimintus vaisius.
XVII. Šio krašto gyventojai vilkėjo spindinčiais drabužiais, o angelai pleveno aplink juos.
XVIII. Visi gyventojai buvo apdovanoti vienoda garbe ir vienu balsu be paliovos šlovino mūsų VIEŠPATĮ Dievą.
XIX. Viešpats mums paaiškino: Ši vieta priklauso Aukščiausiajam Kunigui, vieninteliam Teisiajam.
XX. Ir štai aš išvydau kitą kraštą - pragaišties vietą, joje gyveno visi pasmerktieji, o angelai baudėjai vilkėjo juodais apdarais. Oras irgi buvo
XXI. Ir aš išvydau kabančius už liežuvių, tai buvo piktžodžiautojai ir tie kurie vengė teisumo kelio.
XXII. Taip pat regėjau ugnies ežerą, pilną atskalūnų ir teisumo niekintojų. Juos kamavo angelai baudėjai.
XXIII. Ir vėl aš išvydau moterį, pakabintą už plaukų ir ji kybojo virš liepsnojančio ežero. Tai buvo ištvirkėlė, svetimavusi su vyrais, o tas, kuris kartu su ja nusidėjo, kabėjo virš liepsnojančio ežero žemyn galva. Aš tariau: Negaliu patikėti, kad esu tokioje vietoje.
XXIV. Taip pat regėjau žmogžudžius ir jų bendrus, - jie buvo patalpinti siaurame tunelyje, pilname piktų gyvačių ir jos nuolat kapojo nusidėjėlius. Taip pat ir kirminai, kurių čia buvo begalės, juos nuolat griaužė ir kamavo. Nužudytųjų sielos stovėjo ir žiūrėjo kaip kankinami jų žudikai bei šlovino Viešpatį: tavo teisingumas yra didis.
XXV. Netoliese išvydau kitą ankštą vietą, pilną kraujo ir purvo (tų kurie buvo nubausti). Ten tyvuliavo tarsi ežeras. Jo viduryje sėdėjo moteris, kruvinu kaklu, o aplink ją tupėjo būrys verkiančių vaikų, gimusių iš jos. Iš ežero ištrykšdavo liepsnojančios kibirkštys, kurios degino moteriai akis. Ji buvo prakeikta, nes pastojusi nužudydavo savo kūdikį.
XXVI. Štai vyras ir moteris degė tamsybėse ir juos nuolat kankino piktosios dvasios, o vidurius graužė nemirštantys kirminai. Tai buvo tie, kurie persekiojo ir išdavinėjo teisiuosius.
XXVII. Netoliese reg4jau kitus vyrą ir moterį kramtančius savo lūpas, o jų akys buvo pervertos įkaitintu virbu, mat jie yra piktžodžiautojai ir teisiųjų šmeižikai.
XXVIII. Taip pat regėjau dar vieną vyrą ir moterį, kurie graužė savo liežuvius, o jų burnos liepsnojo. Šie yra netikri pranašai.
XXIX. Netoliese išvydau akmenėlius aštresnius už kardą ir įkaitintą iešmą. Ir štai čia kankinosi vyras ir moteris. Jie yra turtuoliai, kurie pasitikėjo savo lobiais ir nešelpė našlių su našlaičiais bei nepaisė Dievo įsakymų.
XXX. Ir regėjau kitą ežerą - pilną dervos ir kraujo. Ten stovėjo dar vienas vyras su moterimi, aukštyn kojom. Šie yra palūkininkai ir lupikautojai.
XXXI. Štai vyras ir moteris ritosi žemyn nuo aukšto skardžio, o pasiekę apačią, vėl buvo verčiami lipti viršun, o tuomet vėl juos nustumdavo žemyn. Ir tai tęsėsi nuolat. Šie yra tie, kurie suteršė savo apsimesdami moterimis; taip pat ir moterys, kurios gulėjo viena su kita, tarsi vyras su moterimi.
XXXII. Šalia skardžio regėjau kitą vietą pilną ugnies. Joje degė tie, kurie darė stabus ir garbino juos tarsi Dievą. Šalia jų stovėjo vyras su moterimi ir smaigstė vienas kitą virbais.
XXXIII. Šalia jų stovėjo vyras ir moteris. Jie degė ir kepė iš vidaus šie yra tie, kurie pametė Dievo kelią.
[1] Muratori fragmentas - rašinys pavadintas jo atradėjo vardu. Jame rašoma apie priimtinas (kanonines) ir nepriimtinas Naujojo Testamento knygas, Romos bažnyčioje, apie 160-180m. Šis sąrašas yra toks: 4 Evangelijos; Apaštalų darbai; 13 Pauliaus laiškų; Jokūbo l., 1 ir 2 Jono l., Judo l., Apreiškimas Jonui; Apreiškimas Petrui; Išminties knyga (ST). Privačiose pamaldose skaitomas Hermo ganytojas .
Komentarai
Rašyti komentarą