07.11d. Šv. Benediktas, abatas ir Europos Globėjas


Šv. Be­ne­dik­tas, pa­sak jį pa­grin­di­niu Eu­ro­pos glo­bė­ju pa­skel­bu­sio po­pie­žiaus Pau­liaus VI, bu­vo „tai­kos skel­bė­jas, vie­ny­to­jas, kul­tū­ros mo­ky­to­jas, o ypač – Kris­taus re­li­gi­jos šauk­lys ir vie­nuo­li­nio gy­ve­ni­mo pra­di­nin­kas Va­ka­ruo­se“ (Apaš­ta­li­nis laiškas Pa­cis Nun­tius). Šv. Be­ne­dik­tas Nur­sie­tis (480–547), ki­lęs iš ita­lų di­di­kų šei­mos, Ro­mo­je įgi­jo įpras­tą tiems lai­kams iš­si­la­vi­ni­mą, bet pa­si­bjau­rė­jęs pa­lai­du gy­ve­ni­mu pa­si­trau­kė į vie­nu­mą Sa­bi­nų kal­nuo­se. Ten, ne­to­li Su­bia­ko, jis gy­ve­no griež­tą at­si­sky­rė­lio gy­ve­ni­mą, su­bū­rė gau­sių vie­nuo­lių ben­druo­me­nių ir joms va­do­va­vo, bet dėl in­tri­gų tuo va­do­va­vi­mu nu­si­vy­lė. Ta­da šv. Be­ne­dik­tas pa­trau­kė į pie­tus ir 529 m. įkū­rė Mon­te Ka­si­no vie­nuo­ly­ną, kur gi­mė jo gar­sio­ji „Re­gu­la“, da­vu­sį pa­grin­dą vi­sai Va­ka­rų vie­nuo­li­nei tra­di­ci­jai, o au­to­riui pel­niu­si šios tra­di­ci­jos tė­vo var­dą. Vie­nuo­lių ben­druo­me­nę šv. Be­ne­dik­tas vaiz­da­vo kaip „tar­na­vi­mo Vieš­pa­čiui mo­kyk­lą“, ku­rios pa­grin­di­niai rams­čiai yra pa­sto­vu­mas, as­ke­ti­nis gy­ve­ni­mas, skais­tu­mas ir vi­siš­kas pa­klus­nu­mas vy­res­nia­jam. O vi­so to­kio gy­ve­ni­mo pa­ma­tas – vie­nuo­lio be­ne­dik­ti­no ide­a­lą nu­sa­kan­tis pa­lie­pi­mas ora et la­bo­ra (lot. „mels­kis ir dirbk“). Iš es­mės šv. Be­ne­dik­to re­gu­la Va­ka­ruo­se įsi­ga­lė­jo kaip pa­grin­di­nis vie­nuo­li­nio gy­ve­ni­mo įsta­ty­mas, bet jo­je ra­si­me išvar­dy­tas vi­sas tas ver­ty­bes, ku­rios nuo se­no va­di­na­mos eu­ro­pi­nė­mis – tai pa­gar­ba tvar­kai, žmo­gaus oru­mui ir jo lais­vei, pa­kan­tu­mas bei užuo­jau­ta. Re­gu­lo­je kal­ba­ma ir apie ide­a­liz­mą, kaip mo­ty­vą, ska­ti­nan­tį im­tis kil­nios veik­los. „Pa­si­tel­kęs kny­gą, va­di­na­si, kul­tū­rą, šv. Be­ne­dik­tas, ku­rio var­dą ir už­mo­jus pe­rė­mė dau­gy­bė vie­nuo­ly­nų, rū­pes­tin­gai gel­bė­jo kla­si­ki­nę an­ti­kos tra­di­ci­ją; kai šiam žmo­gaus kū­ry­bos pa­vel­dui grė­sė pa­vo­jus pra­žū­ti, jis per­da­vė jį ne­pa­žeis­tą ai­niams ir taip at­gai­vi­no ži­nių svar­bą, – skelb­da­mas šv. Be­ne­dik­tą pa­grin­di­niu Eu­ro­pos glo­bė­ju, apaš­ta­li­nia­me laiš­ke Pa­cis Nun­tius ra­šė po­pie­žius Pau­lius VI. – Pa­si­tel­kęs ar­klą, t. y. že­mės įdir­bi­mą ir pa­na­šias ini­cia­ty­vas, dy­kus su­lau­kė­ju­sius plo­tus jis įsten­gė pa­vers­ti der­lin­gais lau­kais ir pui­kiais so­dais; o jung­da­mas mal­dą ir dar­bą, pa­gal sa­vo gar­sų­jį šū­kį ora et la­bo­ra su­tau­ri­no ir iš­aukš­ti­no žmo­gaus triū­są“. Anks­čiau tik in­ži­nie­rius, spe­le­o­lo­gus ir me­lio­ra­to­rius glo­bo­ju­sį šv. Be­ne­dik­tą pa­grin­di­niu Se­no­jo že­my­no pa­tro­nu Pau­lius VI pa­skel­bė 1964 m. spa­lio 24 d., įpu­sė­jus Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mui. „Žlu­gus Ro­mos im­pe­ri­jai, kuo­met kai ku­rie Eu­ro­pos re­gio­nai nu­grimz­do į tam­sy­bes, o ki­ti dar bu­vo to­li nuo ci­vi­li­za­ci­jos ir dva­sios ver­ty­bių, jis be per­sto­jo uo­liai triū­sė, kad šia­me mū­sų že­my­ne iš­auš­tų nau­jos eros auš­ra. Tai jis su sa­vo ­se­kė­jais, pa­si­tel­kęs kry­žių, kny­gą ir ar­klą, ne­šė krikš­čio­niš­ką­ją pa­žan­gą tau­toms, pa­skli­du­sioms nuo Vi­dur­že­mio jū­ros iki Skan­di­na­vi­jos, nuo Ai­ri­jos iki Len­ki­jos ly­gu­mų, – var­dy­da­mas aba­to nuo­pel­nus, pa­žy­mė­jo Pau­lius VI. – Su kry­žiu­mi, t. y. Kris­taus mo­ky­mu, šv. Be­ne­dik­tas pa­dė­jo vie­šo­jo ir pri­va­taus gy­ve­ni­mo pa­grin­dus. Ver­ta pri­min­ti, kad jis at­sklei­dė žmo­ni­jai die­viš­ko­jo kul­to, t. y. li­tur­gi­nės mal­dos bei ri­tu­a­lų svar­bą. Taip jis su­tvir­ti­no dva­si­nę Eu­ro­pos vie­ny­bę dėl ku­rios kal­biš­kai, et­niš­kai ir kul­tū­riš­kai skir­tin­gos tau­tos ėmė pri­klau­sy­ti vie­nai Die­vo tau­tai; to­ji vie­ny­bė, vie­nuo­lių, ėmu­sių sek­ti gar­sio­jo mo­ky­to­jo pė­do­mis, nuo­la­ti­nių pa­stan­gų dė­ka ta­po ski­ria­muo­ju vi­du­ram­žių bruo­žu“. Mū­sų lai­kais vi­si ge­ros va­lios žmo­nės sten­gia­si at­kur­ti tą is­to­ri­jos vėt­rų su­nio­ko­tą vie­nybę. To­dėl, anot Pau­liaus VI, vie­nas jo pirm­ta­kų – Pi­jus XII – bu­vo tei­sus, šv. Be­ne­dik­tą va­din­da­mas „Eu­ro­pos tė­vu“, nes bū­tent šis vie­nuo­lis mū­sų že­my­no tau­toms įkvė­pė no­rą rū­pin­tis tvar­ka ir tei­sy­be, ku­rios su­da­ro tik­rą­jį ben­dra­bū­vio pa­grin­dą. „Dėl šios prie­žas­ties dė­me­sin­gai at­si­žvel­gė­me į įvai­rių Eu­ro­pos tau­tų kar­di­no­lų, ar­ki­vys­ku­pų, vys­ku­pų, vie­nuo­li­jų ge­ne­ral­vi­ka­rų, uni­ver­si­te­tų rek­to­rių ir ki­tų pa­sau­lie­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų gar­bių at­sto­vų ra­gi­ni­mus šv. Be­ne­dik­tą pa­skelb­ti Eu­ro­pos glo­bė­ju, – apaš­ta­li­nia­me laiš­ke ra­šė tuo­me­tis po­pie­žius. – Šian­dien yra tam la­bai tin­ka­mas me­tas: Die­vui, Švč. Mer­ge­lės ir šv. Be­ne­dik­to gar­bei vėl pa­šven­čia­me Mon­te Ka­si­no šven­to­vę, ku­ri 1944 m., vyks­tant siau­bin­gam pa­sau­li­niam kon­flik­tui, bu­vo su­griau­ta, bet at­kak­lio­mis krikš­čio­nių pa­stan­go­mis at­sta­ty­ta. Mums ypač džiu­gu, kad kar­to­ja­me sa­vo pirm­ta­kų veiks­mą – pas­ta­rie­ji troš­ko, kad ši šven­to­vė, gar­si dėl šv. Be­ne­dik­to ka­po, vi­sa­da bū­tų vie­nuo­liš­ko­jo dva­sin­gu­mo cen­tras. Te­gu šis gar­bin­gas šven­ta­sis iš­klau­so mus. Kaip ki­ta­dos krikš­čio­niš­ko­sios kul­tū­ros švie­sa su­ge­bė­jo iš­sklai­dy­ti tam­sy­bes ir pa­skleis­ti tai­kos do­va­ną, taip da­bar šv. Be­ne­dik­tas te­glo­bo­ja vi­sos Eu­ro­pos gy­ve­ni­mą ir sa­vo už­ta­ri­mu te­pa­de­da jai vis la­biau kles­tė­ti bei stip­rė­ti“.



Komentarai

  1. Visiškas absurdas paskriti europos globėju šventajį kuris vienijo visus Kristuje Jėzuje, kai tuo tarpu europa vienijasi piniguose ir ištvirkavime. Manau, kad Šv. Benediktas didžiai nustebęs, kad jam priskiriama globoti visiškai priešingi dalykai negu jis mokė gyvendamas šioje žemėje.
    Ar Danguje jau ne kaip žemėje???

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą