Karl Rahner SJ. Viešpaties atsimainymas
Jėzaus gyvenimas turi būti mums pavyzdys ir paraginimas. Tačiau, kad suvoktume ką mums nori pasakyti Kristaus gyvenimo paslaptys, turime žinoti, ką jos reiškė pačiam Jėzui. Taip mes klausiame, kokią vietą atsimainymas užima paties Išganytojo gyvenime. Kad tai suprastume, turime apmąstyti, jog Jėzus turėjo žmogišką širdį, kuri buvo paliečiama tiek džiaugsmo, tiek liūdesio, tiek skausmo, tiek paguodos. Jis turėjo širdį, kuri buvo visiškai be nuodėmės, kuri šventu būdu, tačiau visiškai tikrai patyrė sielos audrų permainas, kaip ir mūsų. Dievo Sūnus priėmė tikrą žmogišką prigimtį, kūnu ir siela jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Taip jis galėjo būti į mus panašus ir tuo, kad jo sieloje buvo vietos nuotaikų proveržiams, džiaugsmo ir liūdesio kaitai, džiūgavimui ir aimanai. „To, kuris turėjo tikrą žmogišką kūną ir tikrą žmogišką sielą, taip pat ir nuotaika nebuvo netikra“, – sako šv. Augustinas. Iš tikrųjų, kai mes pažvelgiame į Evangelijas, randame, kaip Jėzus kartą verkė, paskui vėl džiūgavo, kaip jis meiliai žvelgė į vienus, o piktai ir liūdnai į kitus, kaip jis vienais žavėjosi ir džiaugėsi, o dėl kitų dejavo, kaip jis buvo kupinas džiaugsmo ir uolumo, kaip buvo labai atjautus ir mirtinai sukrėstas, prislėgtas. Jei norime nuspėti, kas dėjosi Jėzaus širdyje, kai jis lipo į Atsimainymo kalną, tai turime pamąstyti, kokiu jo gyvenimo laiku tai įvyko. Išganytojas buvo jau daug pamokslavęs Judėjoje ir Galilėjoje. Jis skelbė, kad prisiartino Dievo karalystė ir mokė, kaip žmonės turi ją priimti. Jis pakankamai aiškiai pasakė, jog yra pažadėtasis Mesijas ir tikras Dievo Sūnus. Pas savuosius atėjo, bet savieji jo nepriėmė. Nors jis ir turėjo būrį ištikimųjų, kad ir ne tobulų mokinių bei apaštalų, tačiau tauta juo netikėjo. Judėjoje, kur viešpatavo fariziejai, nesisekė jau nuo pat pradžių. Galilėjoje, nors iš pradžių buvo didelis susižavėjimas, tačiau jis greitai nuslūgo, žmonės ieškojo daugiau stebuklų ir duonos nei tikėjimo. Po eucharistinio pažado nusigręžė ir dalis mokinių. Fariziejai ir sadukiejai dabar veikė prieš jį ir Galilėjoje, jie netikėdami reikalavo vis naujų ženklų. Jėzui paklausus, kuo jį laiko žmonės, geriausias jų vertinimas buvo jam skiriamas pranašo titulas. Taip Jėzaus kvietimas juo tikėti nuskambėjo neišgirstas. Tauta savo Mesiją iš tikrųjų jau atmetė. Beliko tik viena – kančia ir kryžius. Todėl likus šešioms dienoms iki atsimainymo, Jėzus pirmą kartą apaštalams pranašavo apie savo kančią ir mirtį. Dabar mes galime bent truputį numanyti, kokios mintys ir jausmai galėjo pripildyti Išganytojo širdį, kai jis ramų vakarą su trimis išsirinktais apaštalais užkopė į nuošalų kalną, toli nuo visų žmonių ir jų bruzdesio. Jam turėjo kilti skausmas dėl savo tautos nedėkingumo, širdžių kietumo, netikėjimo ir minčių apie laukiančią kančią, pasirengimą ir ryžtą prisiimti kryžių, Alyvų kalną ir jo liūdesį. Ką gi veikia Jėzus taip nusiteikus jo Švenčiausiajai Širdžiai? Jis meldžiasi. Jis pasitraukia nuo žmonių į aukštą kalną, kad ten, tylioje kalnų vienatvėje, ilgos nakties ramybėje pasikalbėtų su savo Tėvu danguje, su savo Dievu, kuriame kiekvienas likimas turi prasmę, kuriame ir žlugimas dar taps pergale. Jėzus mylėjo šitas maldos naktis, kurios žmonių sprendimus ir likimus atneša prieš Amžinojo veidą. Mes skaitome apie tokias maldos naktis prieš apaštalų pasirinkimą, po daugelio stebuklingų išgydymų Kafarnaume ir po pirmojo duonos padauginimo. Taigi Jėzus meldėsi būdamas ir tokios nuotaikos šiuo gyvenimo momentu. Ten jis tikriausia meldėsi savo Tėvui už savo netikinčią tautą, meldė apaštalams ir mokiniams tikėjimo ir stiprybės būsimoms kančių dienoms, tikriausia ten jis bus savo Tėvui sakęs: „Žiūrėk, aš ateinu vykdyti tavo valios, esu pasirengęs išgerti tą taurę ir būti pakrikštytas kančios krikštu ir nekantrauju, kol tai išsipildys.“ Nė vienas nestovi prieš Dievo veidą neišgirstas. Tėvas girdi savo mylimojo Sūnaus maldavimą. Glaudūs ryšiai su Dievu, kuriuos paprastai Jėzus laikė paslėpęs savo sielos gelmėje, apima jo kūną ir įtraukia jį į Dievo šviesos ir susivienijimo palaimą. „Jo veidas spindėjo kaip saulė, o drabužiai tviskėjo kaip šviesa.“ Ir dar daugiau: jam pasirodė Mozė ir Elijas: pirmas – didysis įstatymo pranešėjas, antras – didžiausiasis iš senųjų pranašų. Jėzus tarp jų kaip ženklas, kad būtent jis duoda galios vidujai išpildyti įstatymą, jog jis yra šaltinis ir pilnatvė tos Dvasios, kuri veikė pranašuose ir kuri dabar turėjo būti išlieta visiems, juo tikintiems. Kadangi kiekvienas išganymas ir visų švenčiausioji Dvasia išteka iš kryžiaus, su Jėzumi jie kalba apie tą ištaką, kurią jis turėtų prisiimti Jeruzalėje. Kaip per krikštą, taip ir čia Tėvo balsas patvirtina, kad šis besimeldžiantis varguolis, atiduotas kančiai ir herojiškai apsisprendęs kryžiui Jėzus, yra Dievo mylimiausias Sūnus. Tai ir yra atsimainymo prasmė pačiam Jėzui: beviltiškoje žemiškoje naktyje suspindi Dievo šviesa, žmogiška širdis pas Dievą randa jėgos, kuri mirtį paverčia pergale ir pasaulio išganymu.
Jėzaus gyvenimas turi būti mums pavyzdys ir paraginimas. Tačiau, kad suvoktume ką mums nori pasakyti Kristaus gyvenimo paslaptys, turime žinoti, ką jos reiškė pačiam Jėzui. Taip mes klausiame, kokią vietą atsimainymas užima paties Išganytojo gyvenime. Kad tai suprastume, turime apmąstyti, jog Jėzus turėjo žmogišką širdį, kuri buvo paliečiama tiek džiaugsmo, tiek liūdesio, tiek skausmo, tiek paguodos. Jis turėjo širdį, kuri buvo visiškai be nuodėmės, kuri šventu būdu, tačiau visiškai tikrai patyrė sielos audrų permainas, kaip ir mūsų. Dievo Sūnus priėmė tikrą žmogišką prigimtį, kūnu ir siela jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Taip jis galėjo būti į mus panašus ir tuo, kad jo sieloje buvo vietos nuotaikų proveržiams, džiaugsmo ir liūdesio kaitai, džiūgavimui ir aimanai. „To, kuris turėjo tikrą žmogišką kūną ir tikrą žmogišką sielą, taip pat ir nuotaika nebuvo netikra“, – sako šv. Augustinas. Iš tikrųjų, kai mes pažvelgiame į Evangelijas, randame, kaip Jėzus kartą verkė, paskui vėl džiūgavo, kaip jis meiliai žvelgė į vienus, o piktai ir liūdnai į kitus, kaip jis vienais žavėjosi ir džiaugėsi, o dėl kitų dejavo, kaip jis buvo kupinas džiaugsmo ir uolumo, kaip buvo labai atjautus ir mirtinai sukrėstas, prislėgtas. Jei norime nuspėti, kas dėjosi Jėzaus širdyje, kai jis lipo į Atsimainymo kalną, tai turime pamąstyti, kokiu jo gyvenimo laiku tai įvyko. Išganytojas buvo jau daug pamokslavęs Judėjoje ir Galilėjoje. Jis skelbė, kad prisiartino Dievo karalystė ir mokė, kaip žmonės turi ją priimti. Jis pakankamai aiškiai pasakė, jog yra pažadėtasis Mesijas ir tikras Dievo Sūnus. Pas savuosius atėjo, bet savieji jo nepriėmė. Nors jis ir turėjo būrį ištikimųjų, kad ir ne tobulų mokinių bei apaštalų, tačiau tauta juo netikėjo. Judėjoje, kur viešpatavo fariziejai, nesisekė jau nuo pat pradžių. Galilėjoje, nors iš pradžių buvo didelis susižavėjimas, tačiau jis greitai nuslūgo, žmonės ieškojo daugiau stebuklų ir duonos nei tikėjimo. Po eucharistinio pažado nusigręžė ir dalis mokinių. Fariziejai ir sadukiejai dabar veikė prieš jį ir Galilėjoje, jie netikėdami reikalavo vis naujų ženklų. Jėzui paklausus, kuo jį laiko žmonės, geriausias jų vertinimas buvo jam skiriamas pranašo titulas. Taip Jėzaus kvietimas juo tikėti nuskambėjo neišgirstas. Tauta savo Mesiją iš tikrųjų jau atmetė. Beliko tik viena – kančia ir kryžius. Todėl likus šešioms dienoms iki atsimainymo, Jėzus pirmą kartą apaštalams pranašavo apie savo kančią ir mirtį. Dabar mes galime bent truputį numanyti, kokios mintys ir jausmai galėjo pripildyti Išganytojo širdį, kai jis ramų vakarą su trimis išsirinktais apaštalais užkopė į nuošalų kalną, toli nuo visų žmonių ir jų bruzdesio. Jam turėjo kilti skausmas dėl savo tautos nedėkingumo, širdžių kietumo, netikėjimo ir minčių apie laukiančią kančią, pasirengimą ir ryžtą prisiimti kryžių, Alyvų kalną ir jo liūdesį. Ką gi veikia Jėzus taip nusiteikus jo Švenčiausiajai Širdžiai? Jis meldžiasi. Jis pasitraukia nuo žmonių į aukštą kalną, kad ten, tylioje kalnų vienatvėje, ilgos nakties ramybėje pasikalbėtų su savo Tėvu danguje, su savo Dievu, kuriame kiekvienas likimas turi prasmę, kuriame ir žlugimas dar taps pergale. Jėzus mylėjo šitas maldos naktis, kurios žmonių sprendimus ir likimus atneša prieš Amžinojo veidą. Mes skaitome apie tokias maldos naktis prieš apaštalų pasirinkimą, po daugelio stebuklingų išgydymų Kafarnaume ir po pirmojo duonos padauginimo. Taigi Jėzus meldėsi būdamas ir tokios nuotaikos šiuo gyvenimo momentu. Ten jis tikriausia meldėsi savo Tėvui už savo netikinčią tautą, meldė apaštalams ir mokiniams tikėjimo ir stiprybės būsimoms kančių dienoms, tikriausia ten jis bus savo Tėvui sakęs: „Žiūrėk, aš ateinu vykdyti tavo valios, esu pasirengęs išgerti tą taurę ir būti pakrikštytas kančios krikštu ir nekantrauju, kol tai išsipildys.“ Nė vienas nestovi prieš Dievo veidą neišgirstas. Tėvas girdi savo mylimojo Sūnaus maldavimą. Glaudūs ryšiai su Dievu, kuriuos paprastai Jėzus laikė paslėpęs savo sielos gelmėje, apima jo kūną ir įtraukia jį į Dievo šviesos ir susivienijimo palaimą. „Jo veidas spindėjo kaip saulė, o drabužiai tviskėjo kaip šviesa.“ Ir dar daugiau: jam pasirodė Mozė ir Elijas: pirmas – didysis įstatymo pranešėjas, antras – didžiausiasis iš senųjų pranašų. Jėzus tarp jų kaip ženklas, kad būtent jis duoda galios vidujai išpildyti įstatymą, jog jis yra šaltinis ir pilnatvė tos Dvasios, kuri veikė pranašuose ir kuri dabar turėjo būti išlieta visiems, juo tikintiems. Kadangi kiekvienas išganymas ir visų švenčiausioji Dvasia išteka iš kryžiaus, su Jėzumi jie kalba apie tą ištaką, kurią jis turėtų prisiimti Jeruzalėje. Kaip per krikštą, taip ir čia Tėvo balsas patvirtina, kad šis besimeldžiantis varguolis, atiduotas kančiai ir herojiškai apsisprendęs kryžiui Jėzus, yra Dievo mylimiausias Sūnus. Tai ir yra atsimainymo prasmė pačiam Jėzui: beviltiškoje žemiškoje naktyje suspindi Dievo šviesa, žmogiška širdis pas Dievą randa jėgos, kuri mirtį paverčia pergale ir pasaulio išganymu.
Iš knygos Das Grosse Kirchenjahr
Iš vokiečių k. išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ
Bernardinai.lt
Komentarai
Rašyti komentarą