Rugpjūčio 14-ąją, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmės išvakarėse, Bažnyčios liturginis kalendorius mini kankinį šv. Maksimilijoną Kolbe. Šv. Maksimilijonas Kolbė gimė 1894 metų sausio 8 dieną Lenkijos Zdunska Wola miestelyje religingoje katalikiškoje šeimoje. Buvo pakrikštytas Raimundo vardu, o Maksimilijono vardą priėmė 1910 metais įstojęs į Pranciškonų Konventualų ordiną. Nuo 1912 iki 1918 metų studijavo Romoje. Baigęs studijas, Romoje priėmė kunigystės šventimus. Kaip prisipažino pats šventasis, jo gyvenimo kelią nulėmė paauglystėje turėtas regėjimas. Jis regėjo Švč. Mergelę Mariją, laikiusią rankose dvi karūnas: vieną baltą, kitą raudoną. Jam buvo paaiškinta, kad baltoji karūna reiškia skaistybę, o raudonoji - kankinystę. Paklaustas, ar nenorėtų bent vienos karūnos, jis atsakė norįs jų abiejų. Nuo tada jis pradėjo rengtis būsimai kankinystei. Grįžęs iš Romos 1919 metais, Lenkijoje ir kituose kraštuose labai uoliai diegė Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos kultą, nuo 1930 metų šešerius metus praleido apaštalaudamas Japonijoje. Vokietijos naciams okupavus Lenkiją, 1941 metais tėvas Kolbė buvo suimtas ir tų pačių metų gegužės mėnesį uždarytas į Auschwitzo koncentracijos stovyklą. Tėvas Maksimilijonas Kolbė tapo kaliniu numeris 16670. Verčiamas dirbti sunkiausius darbus, kantriai kentė pažeminimus, pasityčiojimus ir visokius nepriteklius, kurių buvo kupinas kalinio gyvenimas nacių konclageryje. Kai 1941 metų liepos paskutiniąją dieną trys kaliniai pabėgo iš lagerio, buvo nustatyta, kad vienas pabėgusiųjų buvo ir iš 14 bloko, kuriam buvo priskirtas tėvas Kolbė. Konclagerio viršininko sprendimu už vieną pabėgusį dešimt to bloko kalinių buvo pasmerkti myriop bado bunkeryje. Tėvas Kolbė nebuvo įtrauktas į tą sąrašą, bet pasisiūlė mirti už kitą kalinį - Franciszeką Gajowniczeką. Konclagerio viršininkas leido. Franciszekas Gajowniczekas liko gyvas, perėjęs Auschwitzo pragarą jis sulaukė išvadavimo dienos, taip pat dar turėjo laimės dalyvauti tėvo Kolbė beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Jis visuomet buvo dėkingas savo gelbėtojui bei plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį iki pat mirties. Franciszekas Gajowniczekas mirė 1995 metų kovo 13 dieną, sulaukęs 95 metų, praėjus 53 metams nuo anos dienos, kai tėvas Kolbė pasisiūlė už jį numirti bado bunkeryje. Tėvas Maksimilijonas Kolbė bene ilgiausiai iš visų kalinių, dvi savaites, ištvėręs bado bunkeryje, 1941 metų rugpjūčio 14 dieną buvo nužudytas suleidus nuodų injekciją. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume, o pelenai išbarstyti. Popiežius Paulius VI, 1971 metais kunigą Maksimilijoną Kolbe paskelbė palaimintuoju, o 1982-aisiais, jau popiežius Jonas Paulius II, jį kanonizavo. Maksimilijonas Kolbė į altorių garbę buvo iškeltas ne tik dėl kankinystės. Šventumo vainiko jis nusipelnė jau per savo neilgą gyvenimą. Vienas svarbiausių jo nuveiktų darbų yra lig šiol klestintis Mergelės Marijos kultą platinantis kunigų ir pasauliečių katalikų judėjimas - vadinamieji Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos riteriai. Tėvas Kolbė prieš karą įkūrė du stambius pranciškonų konventualų ir Nekaltai Pradėtosios garbinimo centrus: vienas jų yra Lenkijoje - Niepakalanow (kuris lenkiškai reiškia Nekaltai Pradėtosios miestelį), kitas Japonijoje, prie Nagasakio. Pastarojo centro japoniškas pavadinimas irgi kartoja Marijos vardą. Ir šiandien tame centre Japonijoje dirba pranciškonai, o pastatas stebuklingai liko beveik nepaliestas amerikiečiams ant Nagasakio numetus atominę bombą.
šaltinis: Vatikano radijas
Komentarai
Rašyti komentarą