Kasmet vasaros vidury švenčiame Palaimintosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę, seniausią jai dedikuotą šventę. Tai proga ir mums kartu su Marija pakilti į dvasios aukštumas, pakvėpuoti tyru antgamtinio gyvenimo oru, kontempliuoti patį tikriausią grožį – šventumą. Šiandienė šventė kupina Velykų džiaugsmo. Šiandien Marija paimta į dangų – giedame priegiesmyje – džiaukimės, ji su Kristumi viešpatauja per amžius. Tai žinia apie tą nepaprastą tikrovę, kuri atėjus laikui pasotins kiekvieno žmogaus širdies laimės ir vilties troškimą. Marija yra pirmoji naujos žmonijos atstovė. Ji yra Dievo suskurtas žmogus, jau patyręs Kristaus Įsikūnijimo, Mirties, Prisikimo ir Žengimo į Dangų slėpinio veikimo pilnatvę. Ji jau išvaduota iš mirties ir su siela ir kūnu perkelta į nemirtingąjį gyvenimą. Dėl to Mergelė Marija, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, mums yra tikros vilties ir paguodos ženklas. Šiandienė šventė mus ragina kelti akis į dangų. Tai ne iš abstrakčių idėjų susidedantis dangus, tai ne mūsų vaizduotės sukurtas dangus, bet pati tikriausia tikrovė – pats Dievas. Dievas yra dangus. Jis yra mūsų tikslas. Jis yra ir mūsų namai ir mūsų tikslas, mes iš jo kilę ir į jį veržiamės. Aštuntojo amžiaus Konstantinopolio vyskupas šv. Germanas, kitados Ėmimo į Dangų šventės proga sakytoje kalboje taip kreipėsi į Dievo Motiną: „Tu esi Toji, kuri savo nekaltuoju kūnu sujungei Kristų ir krikščionišką tautą. Kaip ištroškęs žmogus skuba prie šaltinio, taip šiandien siela skuba prie Tavęs, meilės šaltinio, ir kaip kiekvienas žmogus trokšta matyti niekada nenusileidžiančią saulę, taip kiekvienas krikščionis trokšta patekti į Švenčiausiosios Trejybės šviesą, kurioje Tu jau esi“. Tie patys jausmai užlieja šiandien ir mus, kontempliuojančius Mariją Dievo šlovėje. Užmigdama šiame pasaulyje ir atsibusdama danguje, jinai paprasčiausiai paskutinį kartą sekė paskui savo Sūnų Jėzų jo ilgiausioje ir lemtingoje kelionėje, jo ėjime iš šio pasaulio pas Tėvą. Kaip Jisai ir kartu su Juo, Marija paliko šį pasaulį į grįžo į Tėvo namus. Šitie namai ir mums nėra nei tolimi, nei svetimi, kaip kartais gali iš pradžių atrodyti, nes ir mes visi esame Dievo Tėvo vaikai, visi esame Jėzaus broliai ir seserys, ir jame taip pat esame Marijos, mūsų Motinos vaikai. Visi veržiamės į laimę. Ir ta laimė, kurios mes trokštame, yra Dievas. Visi mes keliaujame į amžiną laimę, kurią vadiname dangumi ir kuris yra Dievas. Marija mums tepadeda, mus tedrąsina, kad kiekvienas mūsų žingsnis šiame gyvenime artintų mus prie Dievo, kad leistų šiame pasaulyje labiau pajusti dangiškąją tikrovę, Dievo buvimą mūsų pasaulio gyvenime. Argi ne toks yra kiekvieno žmogaus gyvenimo velykinis dinamizmas? Argi ne šitokios dangiškos laimės, įmanomos Kristaus Prisikėlimo dėka, siekia kiekvienas žmogus? Ar tai ne pradžia to didžiojo atsimainymo, kuris palies kiekvieną žmogų ir visą kūriniją? Toji, iš kurios Dievas gavo kūną ir kurios širdį ant Kalvarijos kalno pervėrė skausmo kalavijas, tapo pirmąja dalyve šito ypatingo perkeitimo slėpinio, į kurį veržiamės mes visi; mes, kuriuos irgi dažnai perveria šio pasaulio skausmo kalavijai. Naujoji Ieva sekė naująjį Adomą ir kančioje, ir galutiniame džiaugsme. Kristus yra pirmas. Tačiau jo prisikėlęs kūnas negali būti atskirtas nuo jį pagimdžiusios žemiškos Motinos. Marija, o su ja drauge ir visa žmonija paimama į dangų pas Dievą; ne tik žmonija, bet visa kūrinija, kuri, kaip sako šv. Paulius, dejuoja ir kenčia gimdymo skausmus. Kančioje gimsta naujas pasaulis, naujas dangus ir nauja žemė, kurioje nebus nei aimanos, nei ašarų, nes daugiau nebebus mirties. Kokį didelį meilės slėpinį mes šiandien kontempliuojame! Kristus nugalėjo mirtį meilės jėga. Tik meilė yra visagalė. Tik meilės dėka jis už mus mirė ir nugalėjo mirtį. Tik meilės dėka įmanoma patekti į gyvybės karalystę. Marija į ją įžengė sekdama savo Sūnų. Dalyvavusi jo kančioje, jis dalyvauja ir jo šlovėje. Marijos numintu taku galime eiti ir mes visi. Dėl to mes ją vadiname „Dangaus vartais“, „Angelų karaliene“, „Nusidėjėlių gynėja“. Tai protu nesuvokiami labai subtilūs dalykai. Tačiau paprastas tikėjimas ir tyli malda mums padeda kalbėtis su Dievu ir girdėti ką Viešpats sako mūsų širdžiai. Šiandien prašykime Mariją, kad ji mums dovanotų savąjį tikėjimą, tokį tikėjimą, kad jau dabar šiame laikiname gyvenime matytume ir amžinybę, tokį tikėjimą, kuris perkeistų dabartinį mūsų gyvenimą, tokį tikėjimą, kurio dėka žinotume, jog mūsų gyvenimas priklauso ne praeičiai, bet ateičiai su Dievu, kur Kristus jau pirma mūsų nuėjo ir Marija su juo. Žiūrėdami į Dangun paimtą Mariją mes geriau suprantame ir mūsų kasdienį gyvenimą, kuris, nors ir kupinas įvairių išbandymų bei sunkumų, teka tarsi upė į dieviškąjį vandenyną, į džiaugsmo ir ramybės pilnatvę. Suprantame, kad mūsų mirtis nebus visko pabaiga, bet perėjimas į mirties nežinantį gyvenimą. Mūsų saulėlydis šios pasaulio horizonte, bus naujos amžinos dienos aušra naujame pasaulyje. Marija, mus lydinti kasdieniame gyvenime ir mirtyje, padeda mums visada veržtis į tikrą palaimintą tėvynę, padeda mums gyventi taip, kaip Jinai gyvenai. Brangūs broliai ir seserys, brangūs bičiuliai, šįryt dalyvaujantys šitame mūsų maldingame susitikime, visi drauge malda kreipkimės į Mariją. Matydami liūdną apsimesto džiaugsmo spektaklį ir tuo pat metu matydami pasaulyje išplitusį sielvartą ir skausmą, prašykime, kad Marija mus mokytų būti vilties ir paguodos liudytojas, kad padėtų mums gyvenimu skelbti Kristaus prisikėlimą. Padėk mums, Motina, kuri esi spindintys Dangaus vartai, padėk mums, Gailestingumo Motina, šaltini, iš kurio ištryško mūsų gyvybė ir mūsų džiaugsmas Jėzus Kristus. Amen!
Popiežius Benediktas XVI
Komentarai
Rašyti komentarą