Brangieji mano broliai, seserys! Jūs mylimieji mūsų Viešpaties Jėzaus! Jis atvėrė kelią mums į Dangų. Ateikite. Aš Viešpaties suteikta man galia atleisiu jums nuodėmes visas, kuriom jūs sužeidėt Jo Širdį. Aš duosiu jums stiprybės Duonos, kad nenusilptumėt kelionėj į Namus. Kodėl paniekinot Jo pažadus ir dovanas ir skubate plačiu keliu į prapultį? Sustokit, Jėzaus mylimieji, kol nepraėjo Atpirkimo laikas. Sugrįžkite pas Meilę! Daug sutikau žmonių, kurie gailėjosi, kad Dievo nemylėjo, tačiau nesutikau nė vieno, kuris gailėtųsi, mylėjęs Jį. Bičiuliai, Dievas nori kantrybe vest į šventumą mus.
Dėkokim Dievui už Švenčiausią Sakramentą -mūsų išsigelbėjimo šaltinį. Supratę Komunijos Šventosios didžią vertę, venkim nuodėmės. Laikykime nekaltą savo sielą.
Vaikeliai, šalinkim mažiausią sielos dėmę kaip tas žmogus, kuris nuo krištolinės taurės kiekvieną tuoj dulkelę kempine nuvalo, kad taurė visada spindėtų. Ir jūs, vaikai, kai savo sieloj dulkę pastebėsit, tuoj padarykit gerą darbą, kuriuo atlyginama kasdieninė nuodėmė. Lengvoji nuodėmė – tai kaip lengva liga: be gydytojo gali pats išgyti. Tačiau kai sergi sunkiai, žaizda kai pavojinga, tada ir gydytojas, ir vaistai reikalingi. Kai širdį slegia nuodėmė sunki, į sielos gydytoją – kunigą jau kreiptis reikia, ieškoti vaisto dvasinio – Švč.Sakramento. Sunku suprasti Dievo meilės mums didumą, kad įsteigė tą didį Sakramentą. Numatė Jis silpnumą mūsų, nepastovumą gerame. Jo meilė davė mums, ko patys niekada nebūtume išdrįsę Jo prašyti.
Mano vaikai, kokia per amžius bus graži siela, kuri dažnai vertai priima Viešpaties Kūną. Kai ji įeina Rojun, padidėja džiaugsmas danguje. Jos pasitikti eina angelai su savo Karaliene, nes toje sieloj mato Dievo Sūnų. Pažinti nesunku, ar siela vertai į savo širdį priėmė Švenčiausiąją Komuniją: ji tampa nuolanki darbuos ir žodžiuos, gailestinga, aukai pasiruošus…
Kunigo žodžiu Kristus nužengia iš dangaus ir pasilieka pasislėpęs toj mažoje Ostijoj. Šventa Komunija kaip stiprus vėjas uždega sielą. Skaisčioms širdims susijungimas su Dievu yra jėga ir laimė jau čia žemėje. O Jėzus laukia, kolei mes ateisime pas Jį, kol kreipsimės su savo prašymais. Danguj, kur būsim apsupti šlove, matysim Jį begaliniam Jo Majestote. Jei Jis čia mums taip pasirodytų, nedrįstume nė artintis prie Jo.
Bet Jis čia pasislėpęs lyg kalėjime mums kalba: „Prašykite mane ir aš jus išklausysiu“. Didžiosios Meilės Sakramente be paliovos Jis meldžia savo Tėvą už nusidėjėlius. Jam mielas mirksnis, skirtas tarp užsiėmimų ir nuo tuštybių pašvęstas Jo garbei, kad Jį paguostume už įžeidimus, Jam padarytus.
Kai esam prieš Švč.Sakramentą, nesidairykime. Užverkim lūpas ir akis, atverkim širdį, ir Dievas mums Savąją atvers. Mes eikime pas Jį ir Jis pas mus ateis: su prašymais mes, o Jis su savo dovanom. Prie Dievo artinkimės, ir Jis artės prie jūsų. Nelaukime rytojaus, kurs gali mūsų nebelaukti.
Kas aukoja šv.Mišias, tas turi būti serafimas. Jei suprastumėm jų paslaptį – numirtumėm. Tik Danguje suprasim ją. Kunigas atvėsti pradeda, kai jų aukoti eina, kaip prie kasdieninio darbo. O Viešpats Dievas patikėjo jam šv.Mišias! Kokia šiurpi atsakomybė kunigo!
Nėra pasauly nelaimingesnio už kunigą žmogaus: girdėti, kaip pasaulis įžeidinėja Dievą, kaip piktžodžiauja Jo šventajam Vardui, kaip nuolat laužo Jo įsakymus, kaip meilę Jo išniekina! Tegirdi vien tai kunigas: Viešpats Jėzus tarsi teisme Piloto įžeidinėjamas ir niekinamas. Vieni Veidan Jam spjaudo, kiti Jį muša, treti erškėčiais vainikuoja, daužo, stumdo, spardo, o dar kiti kryžiuoja ir perveria Jam širdį. Kad aš žinojęs būčiau, ką reiškia būti kunigu, būčiau griežčiausiam vienuolyne užsidaręs! Tiktai klausykloje pajunta kunigas, kiek blogio mes paveldėjome iš Adomo.
Vaikeliai mano, mylėkit Dievą! Labai mylėkit Jį. Kokie mes esam nedėkingi! Viešpats kviečia mus, o mes bėgame nuo Jo. Jis siūlo laimę mums, o mes ją atstumiam. Jis prašo mus mylėti Jį - savo širdis mes velniui atiduodam. Vaikeliai mano, kaip baisu įžeisti Dievą – Gėrį ir eit tarnauti velniui, kurs laukia mūsų pražūties! Ar ne bepročiai mes?
Juo mes labiau pažįstame save, - mažiau bevertinam. Dievą juo labiau pažįstame, - labiau Jį mylime. Tas pažinimas sielą užžiebia, žmogus sutvertas meilei, todėl jisai į meilę linksta, o ta širdis tokia besotė. Jinai nurimsta tik sugrįžusi pas Dievą. Blogiesiems Dievas atsilygina jau žemėje už trupinius gerų darbų, kuriuos yra padarę.
Ši žemė - tiltas per laiko upę, jinai - tik mūsų kojoms atrama. Mes esame šiame pasauly, bet nesame iš šio pasaulio. Mes kasdieną meldžiamės: „Tėve mūsų, kuris esi Danguje“. Mes einame namo pas savo Tėvą.
Nėra už žmogų nieko didingesnio, bet ir didesnio niekšo. Teisieji yr kely į Dangų. Tik vargšai nusidėjėliai dangaus išsižada. Kaip nuostabu, kad mes tokie menki, vargingi, patinkame gerajam Dievui. Danguj maitinsimės mes Dievo dvelkimu. O Dievas mus sudės kaip akmenis į džiaugsmo rūmo sieną - kiekvieną vieton jam skirton. Pasauly esam laikinai, tarytum sandėly.
Daug žmonių išeina iš pasaulio nežinodami, ko čia atėję buvo, ir nesirūpino to sužinoti. Ak, nesekime tais vargšais. Mes mirdami - atiduodam žemei tai, ką ji paskolino. Pavirstam sauja pelenų. Ar tuo tokie išdidūs esam?
Per daug mes teisiame kitus, o per mažai save. Už save – ne už kitus – reikės mums atsakyti. Rūpinamės sąžine kitų, o patys piktžolėm apaugam.
Krikščionis panašus į paukštį, kurs skraido danguje ir žemės dulkių nepaliečia. Skaisčioji siela panaši į perlą: kol jis geldelėje paslėptas, nieks juo nesigėri, o saulės spinduliuose akį stebina. Ir skaisčioji siela, pasislėpus nuo pasaulio, spindės prieš angelus ji Dievo spinduliuos. Skaisti siela tarsi gražuolė rožė: Švenčiausioji Trejybė džiaugsis jos kvepėjimu.
Vaikeliai mano, prisirišat prie laikinųjų turtų, kuriuos paliksit, ir nebesirūpinate dangumi, turtu tikruoju. O juk krikščionis – tai dangaus šykštuolis, kurs mažai tevertina šios žemės lobius, kurs susirūpinęs tiktai išganymu savosios sielos, kurs kaupia turtą nepavagiamą ir nerūdijantį. Pažvelkit į valdovus, pertekliuj gyvenančius, ir jų paklauskite, ar jie labai laimingi. Taip, jie laimingi, jeigu Dievą myli.
Man nieko taip pasaulyje negaila, kaip tų, kurie nekenčia Dievo. Ieškokite jūs laimės visuose kraštuos, visokiuos turtuos – ir nerasit. Pasaulio turtai ir gėrybės pasotinti negali mūsų sielos nemirtingos, kaip alkano aguonos grūdas nepasotins.
Kurie daug meldžiasi, išpažinties dažnai prieina ir priima Komuniją, bet meilės darbų neturi, panašūs į žydinčius medžius, iš kurių tiek vaisių lauki, kiek juose žiedų. O jie tiktai bevaisiai tuščiažiedžiai.
Tikri krikščionys – laimingiausi iš laimingųjų, nes tiki Dievą. Maldai nuoširdžiai daug žodžių nereikia – tik atverti širdį altoriaus Sakramentui. Ir džiaugtis Jo akivaizdoj. Ši malda geriausia.
Vaikeliai mano! Viešpats Jėzus mums paliko savo Švenč. Širdį meilės Sakramente. Ji lieja gailestingumą ir skandina nuodėmes pasauly. Koks stebuklas! Po Konsekracijos Jėzus yra čia, ant altoriaus – kaip danguj Jisai yra. Mes nesuprantame šios paslapties didybės.
Kai Dievas nutarė duot maisto mūsų sieloms, kad jas sustiprintų gyvenimo kelionėj, Jis visa apžvelgė,ką tik sutvėręs buvo, ir nieko neatrado verto. Tada Jisai nusprendė save mums atiduoti. Laimingos skaisčios sielos, kurios Šventoj Komunijoj su Jėzum jungias. Spindės jos danguje tarytum brilijantai, nes Dievas savo garbę jose matys.
Ir kas iš mūsų drįstų Dievą paprašyti, kad savo Kūnu mus maitintų. Tačiau ko žmogui nė į galvą neatėjo, tą Viešpats Dievas Pats padarė mums iš meilės. Dievas davė begalinį alkį, kurį tiktai Jis Pats pasotint gali. Nepaisydami Švč. Sakramento, esame kaip tas žmogus, kurs miršta troškuliu prie upės, bet nepasilenkia atsigerti, kaip tas žmogus, kurs miršta iš skurdo prie lobių, nors tereikia ranką ištiest.
Žmogus šventoj Komunijoj nuskęsta Dievuje kaip lašas vandenyne. Paskutiniajame Teisme Kristaus Kūnas žibės prikeltuose kūnuos tų,
kurie čia, žemėje, vertai Jį priėmė. Po šventos Komunijos mes dangų nešamės namo. Mes tada Kristoforais, nešėjais Dievo, esame. Tada laimingesni mes už tris Išminčius, - jie negalėjo pasiimt Vaikelio Jėzaus.
Jei po Komunijos užsivertume širdy su Jėzumi, ilgai dar jaustume joj ugnį, kuri išdegina visokį blogį. Klausykime tada, ką Viešpats Dievas mums kalbės. Ir mūsų širdyse dangus atsivers, vertai Komuniją priėmus. Nes ten, kur Dievas, ten ir dangus.
Užsiliepsnojo širdys Emauso mokinių, kai jie išgirdo kalbant Viešpatį. Kodėl mums širdys neužsidega, kai Jėzus Pats pas mus ateina? Klausykim, atidžiai klausykim, ką Jėzus sako mums atėjęs…
Brangieji mano broliai, seserys, jūs mylimieji Viešpaties Jėzaus, kokios laimingos mūsų akys, kad gali Ostiją regėti!
Jeigu suprastų žmonės šventąją Komuniją, gobšuolis jau nebesivaikytų turto, ir išdidusis garbės jau nebetrokštų. Paliktų žmonės žemei josios dulkes ir siektų atkakliai tiktai dangaus.
Kaip išaukština Kūrėjas žmogų, ateidamas pas jį Šventoj Komunijoj! Karaliai mćldavo kadaise grūdus Ostijai ir spausdavo Jo Vynui vynuoges. Vienui viena verta Šventa Komunija uždegti gali meilės gaisrą širdyje.
Vargas kunigams, kurie šventas Mišias išdrįsta
nuodėmėj sunkioj laikyti. Kokia šiurpi didybė kunigo! Kunigas, aukodamas šventas Mišias, atstovauja pačiam Kristui. Visas malonės dovanas Dievas duoda žemėje per kunigo rankas.
Be Kunigystės sakramento nebūtų ir Švč.Sakramento. Kas ant altoriaus padėtų Švenčiausią Jėzaus Kūną?
Ten, kur kunigo nėra, ir Aukos nėra. Kai skubant į bažnyčią, šaukiami varpų, jūs einate sustiprint savo sielą. O raktas tabernakulio yra pas kunigą. Kokia didi galybė kunigo! Jo vienas žodis duoną paverčia Viešpaties Dievo Švenčiausiu Kūnu. Palaimintos kunigo rankos, kuriom jis liečia Jį, kuriom jis deda Jį į kieliką.
Vaikeliai mano! Kokia garbė krikščioniu būti! Šviesos vaiku! Sutvėrė Dievas žmogų Dangui, į jį krikščionio siela veržias, kur Viešpats jo, kur amžinasis Turtas. Šėtonas kopėčias dangun sulaužė, o Jėzus savo kryžiumi pastatė kopėčias kitas.
Baisus yra šėtonui kryžiaus ženklas, todėl žegnokimės su pagarba didžia. Pirmiausia keliam ranką prie kaktos – tai galva, tai sutvėrimas, tai Dievas Tėvas. Paskui mes dedam ranką prie širdies – tai Meilė, tai Atpirkimas, tai Sūnus. Ir pagaliau mes liečiame pečius – tai jėga Šventosios Dvasios. Mes patys esam sutverti kaip kryžiai.
Vaikeliai mano, koks džiaugsmas Tėvą danguje turėti: „Tėve mūsų, Kuris esi danguje“. „Teateina Tavo karalystė“. Jei leisim Dievui viešpatauti savo širdyse ir Jis mums viešpatauti leis Džiaugsmo amžinybėje. „Teesie Tavo valia“ - kiekvieną darbą Jo pasauly dirbkim, mes pasidavę Dievo valiai. „Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien“. Mes prašom Dievą duonos savo kūnui ir Dievas liepia žemei duoti jos. Prašykim maisto sielai. O žemė per maža, kad ją pasotintų. Mūsų sielai reikia Dievo – tik Jis tą alkį numalšinti gali. Kad Savo Kūnu pamaitintų mūsų sielas, Pats Dievas nužengė į žemę.
Kad Viešpats Jėzus mums nepasirodo didybėj savo Švenčiausiame Sakramente - mes nepagerbiam Jo, o juk tai Jis! Laimingas buvo senas Simeonas, aklom akim išvydęs pasaulio Šviesą, kai laikė savo rankose švenčiausią Kūdikį. Dar laimingesni mes galim būti: ne į rankas – į širdį Jį priėmę. Mes nesuprantam savo laimės!
Dėkokim Dievui už Švenčiausią Sakramentą -mūsų išsigelbėjimo šaltinį. Supratę Komunijos Šventosios didžią vertę, venkim nuodėmės. Laikykime nekaltą savo sielą.
Vaikeliai, šalinkim mažiausią sielos dėmę kaip tas žmogus, kuris nuo krištolinės taurės kiekvieną tuoj dulkelę kempine nuvalo, kad taurė visada spindėtų. Ir jūs, vaikai, kai savo sieloj dulkę pastebėsit, tuoj padarykit gerą darbą, kuriuo atlyginama kasdieninė nuodėmė. Lengvoji nuodėmė – tai kaip lengva liga: be gydytojo gali pats išgyti. Tačiau kai sergi sunkiai, žaizda kai pavojinga, tada ir gydytojas, ir vaistai reikalingi. Kai širdį slegia nuodėmė sunki, į sielos gydytoją – kunigą jau kreiptis reikia, ieškoti vaisto dvasinio – Švč.Sakramento. Sunku suprasti Dievo meilės mums didumą, kad įsteigė tą didį Sakramentą. Numatė Jis silpnumą mūsų, nepastovumą gerame. Jo meilė davė mums, ko patys niekada nebūtume išdrįsę Jo prašyti.
Mano vaikai, kokia per amžius bus graži siela, kuri dažnai vertai priima Viešpaties Kūną. Kai ji įeina Rojun, padidėja džiaugsmas danguje. Jos pasitikti eina angelai su savo Karaliene, nes toje sieloj mato Dievo Sūnų. Pažinti nesunku, ar siela vertai į savo širdį priėmė Švenčiausiąją Komuniją: ji tampa nuolanki darbuos ir žodžiuos, gailestinga, aukai pasiruošus…
Kunigo žodžiu Kristus nužengia iš dangaus ir pasilieka pasislėpęs toj mažoje Ostijoj. Šventa Komunija kaip stiprus vėjas uždega sielą. Skaisčioms širdims susijungimas su Dievu yra jėga ir laimė jau čia žemėje. O Jėzus laukia, kolei mes ateisime pas Jį, kol kreipsimės su savo prašymais. Danguj, kur būsim apsupti šlove, matysim Jį begaliniam Jo Majestote. Jei Jis čia mums taip pasirodytų, nedrįstume nė artintis prie Jo.
Bet Jis čia pasislėpęs lyg kalėjime mums kalba: „Prašykite mane ir aš jus išklausysiu“. Didžiosios Meilės Sakramente be paliovos Jis meldžia savo Tėvą už nusidėjėlius. Jam mielas mirksnis, skirtas tarp užsiėmimų ir nuo tuštybių pašvęstas Jo garbei, kad Jį paguostume už įžeidimus, Jam padarytus.
Kai esam prieš Švč.Sakramentą, nesidairykime. Užverkim lūpas ir akis, atverkim širdį, ir Dievas mums Savąją atvers. Mes eikime pas Jį ir Jis pas mus ateis: su prašymais mes, o Jis su savo dovanom. Prie Dievo artinkimės, ir Jis artės prie jūsų. Nelaukime rytojaus, kurs gali mūsų nebelaukti.
Kas aukoja šv.Mišias, tas turi būti serafimas. Jei suprastumėm jų paslaptį – numirtumėm. Tik Danguje suprasim ją. Kunigas atvėsti pradeda, kai jų aukoti eina, kaip prie kasdieninio darbo. O Viešpats Dievas patikėjo jam šv.Mišias! Kokia šiurpi atsakomybė kunigo!
Nėra pasauly nelaimingesnio už kunigą žmogaus: girdėti, kaip pasaulis įžeidinėja Dievą, kaip piktžodžiauja Jo šventajam Vardui, kaip nuolat laužo Jo įsakymus, kaip meilę Jo išniekina! Tegirdi vien tai kunigas: Viešpats Jėzus tarsi teisme Piloto įžeidinėjamas ir niekinamas. Vieni Veidan Jam spjaudo, kiti Jį muša, treti erškėčiais vainikuoja, daužo, stumdo, spardo, o dar kiti kryžiuoja ir perveria Jam širdį. Kad aš žinojęs būčiau, ką reiškia būti kunigu, būčiau griežčiausiam vienuolyne užsidaręs! Tiktai klausykloje pajunta kunigas, kiek blogio mes paveldėjome iš Adomo.
Vaikeliai mano, mylėkit Dievą! Labai mylėkit Jį. Kokie mes esam nedėkingi! Viešpats kviečia mus, o mes bėgame nuo Jo. Jis siūlo laimę mums, o mes ją atstumiam. Jis prašo mus mylėti Jį - savo širdis mes velniui atiduodam. Vaikeliai mano, kaip baisu įžeisti Dievą – Gėrį ir eit tarnauti velniui, kurs laukia mūsų pražūties! Ar ne bepročiai mes?
Juo mes labiau pažįstame save, - mažiau bevertinam. Dievą juo labiau pažįstame, - labiau Jį mylime. Tas pažinimas sielą užžiebia, žmogus sutvertas meilei, todėl jisai į meilę linksta, o ta širdis tokia besotė. Jinai nurimsta tik sugrįžusi pas Dievą. Blogiesiems Dievas atsilygina jau žemėje už trupinius gerų darbų, kuriuos yra padarę.
Ši žemė - tiltas per laiko upę, jinai - tik mūsų kojoms atrama. Mes esame šiame pasauly, bet nesame iš šio pasaulio. Mes kasdieną meldžiamės: „Tėve mūsų, kuris esi Danguje“. Mes einame namo pas savo Tėvą.
Nėra už žmogų nieko didingesnio, bet ir didesnio niekšo. Teisieji yr kely į Dangų. Tik vargšai nusidėjėliai dangaus išsižada. Kaip nuostabu, kad mes tokie menki, vargingi, patinkame gerajam Dievui. Danguj maitinsimės mes Dievo dvelkimu. O Dievas mus sudės kaip akmenis į džiaugsmo rūmo sieną - kiekvieną vieton jam skirton. Pasauly esam laikinai, tarytum sandėly.
Daug žmonių išeina iš pasaulio nežinodami, ko čia atėję buvo, ir nesirūpino to sužinoti. Ak, nesekime tais vargšais. Mes mirdami - atiduodam žemei tai, ką ji paskolino. Pavirstam sauja pelenų. Ar tuo tokie išdidūs esam?
Per daug mes teisiame kitus, o per mažai save. Už save – ne už kitus – reikės mums atsakyti. Rūpinamės sąžine kitų, o patys piktžolėm apaugam.
Krikščionis panašus į paukštį, kurs skraido danguje ir žemės dulkių nepaliečia. Skaisčioji siela panaši į perlą: kol jis geldelėje paslėptas, nieks juo nesigėri, o saulės spinduliuose akį stebina. Ir skaisčioji siela, pasislėpus nuo pasaulio, spindės prieš angelus ji Dievo spinduliuos. Skaisti siela tarsi gražuolė rožė: Švenčiausioji Trejybė džiaugsis jos kvepėjimu.
Vaikeliai mano, prisirišat prie laikinųjų turtų, kuriuos paliksit, ir nebesirūpinate dangumi, turtu tikruoju. O juk krikščionis – tai dangaus šykštuolis, kurs mažai tevertina šios žemės lobius, kurs susirūpinęs tiktai išganymu savosios sielos, kurs kaupia turtą nepavagiamą ir nerūdijantį. Pažvelkit į valdovus, pertekliuj gyvenančius, ir jų paklauskite, ar jie labai laimingi. Taip, jie laimingi, jeigu Dievą myli.
Man nieko taip pasaulyje negaila, kaip tų, kurie nekenčia Dievo. Ieškokite jūs laimės visuose kraštuos, visokiuos turtuos – ir nerasit. Pasaulio turtai ir gėrybės pasotinti negali mūsų sielos nemirtingos, kaip alkano aguonos grūdas nepasotins.
Kurie daug meldžiasi, išpažinties dažnai prieina ir priima Komuniją, bet meilės darbų neturi, panašūs į žydinčius medžius, iš kurių tiek vaisių lauki, kiek juose žiedų. O jie tiktai bevaisiai tuščiažiedžiai.
Tikri krikščionys – laimingiausi iš laimingųjų, nes tiki Dievą. Maldai nuoširdžiai daug žodžių nereikia – tik atverti širdį altoriaus Sakramentui. Ir džiaugtis Jo akivaizdoj. Ši malda geriausia.
Vaikeliai mano! Viešpats Jėzus mums paliko savo Švenč. Širdį meilės Sakramente. Ji lieja gailestingumą ir skandina nuodėmes pasauly. Koks stebuklas! Po Konsekracijos Jėzus yra čia, ant altoriaus – kaip danguj Jisai yra. Mes nesuprantame šios paslapties didybės.
Kai Dievas nutarė duot maisto mūsų sieloms, kad jas sustiprintų gyvenimo kelionėj, Jis visa apžvelgė,ką tik sutvėręs buvo, ir nieko neatrado verto. Tada Jisai nusprendė save mums atiduoti. Laimingos skaisčios sielos, kurios Šventoj Komunijoj su Jėzum jungias. Spindės jos danguje tarytum brilijantai, nes Dievas savo garbę jose matys.
Ir kas iš mūsų drįstų Dievą paprašyti, kad savo Kūnu mus maitintų. Tačiau ko žmogui nė į galvą neatėjo, tą Viešpats Dievas Pats padarė mums iš meilės. Dievas davė begalinį alkį, kurį tiktai Jis Pats pasotint gali. Nepaisydami Švč. Sakramento, esame kaip tas žmogus, kurs miršta troškuliu prie upės, bet nepasilenkia atsigerti, kaip tas žmogus, kurs miršta iš skurdo prie lobių, nors tereikia ranką ištiest.
Žmogus šventoj Komunijoj nuskęsta Dievuje kaip lašas vandenyne. Paskutiniajame Teisme Kristaus Kūnas žibės prikeltuose kūnuos tų,
kurie čia, žemėje, vertai Jį priėmė. Po šventos Komunijos mes dangų nešamės namo. Mes tada Kristoforais, nešėjais Dievo, esame. Tada laimingesni mes už tris Išminčius, - jie negalėjo pasiimt Vaikelio Jėzaus.
Jei po Komunijos užsivertume širdy su Jėzumi, ilgai dar jaustume joj ugnį, kuri išdegina visokį blogį. Klausykime tada, ką Viešpats Dievas mums kalbės. Ir mūsų širdyse dangus atsivers, vertai Komuniją priėmus. Nes ten, kur Dievas, ten ir dangus.
Užsiliepsnojo širdys Emauso mokinių, kai jie išgirdo kalbant Viešpatį. Kodėl mums širdys neužsidega, kai Jėzus Pats pas mus ateina? Klausykim, atidžiai klausykim, ką Jėzus sako mums atėjęs…
Brangieji mano broliai, seserys, jūs mylimieji Viešpaties Jėzaus, kokios laimingos mūsų akys, kad gali Ostiją regėti!
Jeigu suprastų žmonės šventąją Komuniją, gobšuolis jau nebesivaikytų turto, ir išdidusis garbės jau nebetrokštų. Paliktų žmonės žemei josios dulkes ir siektų atkakliai tiktai dangaus.
Kaip išaukština Kūrėjas žmogų, ateidamas pas jį Šventoj Komunijoj! Karaliai mćldavo kadaise grūdus Ostijai ir spausdavo Jo Vynui vynuoges. Vienui viena verta Šventa Komunija uždegti gali meilės gaisrą širdyje.
Vargas kunigams, kurie šventas Mišias išdrįsta
nuodėmėj sunkioj laikyti. Kokia šiurpi didybė kunigo! Kunigas, aukodamas šventas Mišias, atstovauja pačiam Kristui. Visas malonės dovanas Dievas duoda žemėje per kunigo rankas.
Be Kunigystės sakramento nebūtų ir Švč.Sakramento. Kas ant altoriaus padėtų Švenčiausią Jėzaus Kūną?
Ten, kur kunigo nėra, ir Aukos nėra. Kai skubant į bažnyčią, šaukiami varpų, jūs einate sustiprint savo sielą. O raktas tabernakulio yra pas kunigą. Kokia didi galybė kunigo! Jo vienas žodis duoną paverčia Viešpaties Dievo Švenčiausiu Kūnu. Palaimintos kunigo rankos, kuriom jis liečia Jį, kuriom jis deda Jį į kieliką.
Vaikeliai mano! Kokia garbė krikščioniu būti! Šviesos vaiku! Sutvėrė Dievas žmogų Dangui, į jį krikščionio siela veržias, kur Viešpats jo, kur amžinasis Turtas. Šėtonas kopėčias dangun sulaužė, o Jėzus savo kryžiumi pastatė kopėčias kitas.
Baisus yra šėtonui kryžiaus ženklas, todėl žegnokimės su pagarba didžia. Pirmiausia keliam ranką prie kaktos – tai galva, tai sutvėrimas, tai Dievas Tėvas. Paskui mes dedam ranką prie širdies – tai Meilė, tai Atpirkimas, tai Sūnus. Ir pagaliau mes liečiame pečius – tai jėga Šventosios Dvasios. Mes patys esam sutverti kaip kryžiai.
Vaikeliai mano, koks džiaugsmas Tėvą danguje turėti: „Tėve mūsų, Kuris esi danguje“. „Teateina Tavo karalystė“. Jei leisim Dievui viešpatauti savo širdyse ir Jis mums viešpatauti leis Džiaugsmo amžinybėje. „Teesie Tavo valia“ - kiekvieną darbą Jo pasauly dirbkim, mes pasidavę Dievo valiai. „Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien“. Mes prašom Dievą duonos savo kūnui ir Dievas liepia žemei duoti jos. Prašykim maisto sielai. O žemė per maža, kad ją pasotintų. Mūsų sielai reikia Dievo – tik Jis tą alkį numalšinti gali. Kad Savo Kūnu pamaitintų mūsų sielas, Pats Dievas nužengė į žemę.
Kad Viešpats Jėzus mums nepasirodo didybėj savo Švenčiausiame Sakramente - mes nepagerbiam Jo, o juk tai Jis! Laimingas buvo senas Simeonas, aklom akim išvydęs pasaulio Šviesą, kai laikė savo rankose švenčiausią Kūdikį. Dar laimingesni mes galim būti: ne į rankas – į širdį Jį priėmę. Mes nesuprantam savo laimės!
šaltinis: http://www.xxiamzius.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą