Galbūt, pirmasis dominikonas, aplankęs Lietuvą, buvo Šv. Hiacintas, Šv. Dominyko amžininkas, gavęs abitą iš paties ordino įkūrėjo rankų. Skelbdamas Gerąją Naujieną slavų tautoms, šis šventasis greičiausiai užklysdavo ir į Lietuvą. Mindaugui priėmus krikštą ir tapus karaliumi, pirmuoju Lietuvos vyskupu popiežius paskyrė dominikoną tėvą Vitą. Dauguma istorikų abejoja ar jis kada buvo atvykęs į savo vyskupiją, tačiau yra pagrindo teigti, kad Vitas kurį laiką gyveno Lietuvoje. Po karaliaus Mindaugo nužudymo misionieriai buvo išvaikyti ir išžudyti. Tik Gedimino laikais dominikonai vėl sugrįžo. Žinoma, kad Gediminas apie 1320 m. Vilniuje buvo pastatydinęs dominikonams bažnyčią. Tarp brolių buvo ir vienas kitas lietuvis. Šio ordino vienuoliai buvo įsikūrę ir Naugarduke. Kolkas tai buvo tik misijų buveinės, o ne nuolatiniai vienuolynai.
1501 m. kunigaikštis Aleksandras atidavė dominikonams parapijinę Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčią ir įpareigojo paskirti tinkamą vienuolį sekmadieniais ir šventadieniais pamokslauti Vilniaus katedroje. XVII a. viduryje čia veikė noviciatas, biblioteka, vaistinė su laboratorija, ir dvasinė akademija, kurioje buvo dėstoma teologija, Bažnyčios istorija, kanoninė teisė, Šv. Rašto chronologija, filosofija, retorika, literatūra, fizika, matematika, kalbos. Studijų organizavimas buvo svarbi Vilniaus konvento veiklos dalis.
XVII a. vienuolių padaugėjo, kūrėsi nauji vienuolynai Trakuose, Seinuose, Merkinėje, Kaune, Klimavičiuose, Aukštadvaryje, Breste, Gardine, Vilniuje – Lukiškėse, Raseiniuose, Žemaičių Kalvarijoje, Virbalyje, Paparčiuose, Verkiuose Palėvenėje, Šumske, kai kuriose Latvijos ir Gudijos vietose.
Lietuvos dominikonai priklausė Lenkijos dominikonų provincijai, bet jau nuo XVII a. pradžios ėmė galvoti apie savarankiškumą. 1644 m. įkurtas Lietuvos vikariatas vis dar priklausantis nuo Lenkijos provincijos. Tik 1647 m. per Sekmines, Valencijos kapitulos nutarimu įkurta Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provincija su 12 vienuolynų ir 155 vienuoliais. Provinciolo būstine tapo Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas.
XVIII a. pabaigoje jau buvo 42 vienuolynai, šalia jų veikė pradinės mokyklos, gimnazijos, buvo keletas aukštesnųjų mokyklų, Vilniuje veikė Dvasinė akademija.
XIX a. carinės Rusijos valdžia, vykdydama nutautinimo ir katalikybės naikinimo Lietuvoje politiką, uždarinėjo vienuolynus, konfiskuodavo jų turtą, o vienuolius išvaikydavo. 1832 m. panaikintas noviciatas, o 1892 m. uždarytas paskutinis dominikonų vienuolynas.
1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dominikonų ordino vyresnybė ketino šią vienuoliją atkurti. Tačiau tik 1932 m. ordino magistras pasiuntė iš JAV lietuvį dominikoną t. dr. Bonaventūrą M. Pauliuką sužinoti ar yra galimybė atkurti Dominikonų ordiną Lietuvoje. Kelionė buvo sėkminga ir 1935 m. kovo 4 d. atnaujinta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija su centru Raseiniuose. Provincijos generalvikaru paskirtas t. Bonaventūra Pauliukas.
Bolševikams užėmus Lietuvą, Raseinių vienuolynas buvo panaikintas, vienuoliai išblaškyti. Būdami kitų valstybių piliečiais jie grįžo į savo kraštus. Lietuvoje liko tik vienas tėvas Jonas Dominykas Grigaitis, kuris darbavosi įvairiose parapijose kaip klebonas.
Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, tėvas J.D.Grigaitis ėmė rūpintis ordino atgaivinimu. 1992 m. atšventinta ir grąžinta dominikonams Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. 1993 m. išsiųsti į Prahą trys pirmieji Ordino kandidatai.
1501 m. kunigaikštis Aleksandras atidavė dominikonams parapijinę Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčią ir įpareigojo paskirti tinkamą vienuolį sekmadieniais ir šventadieniais pamokslauti Vilniaus katedroje. XVII a. viduryje čia veikė noviciatas, biblioteka, vaistinė su laboratorija, ir dvasinė akademija, kurioje buvo dėstoma teologija, Bažnyčios istorija, kanoninė teisė, Šv. Rašto chronologija, filosofija, retorika, literatūra, fizika, matematika, kalbos. Studijų organizavimas buvo svarbi Vilniaus konvento veiklos dalis.
XVII a. vienuolių padaugėjo, kūrėsi nauji vienuolynai Trakuose, Seinuose, Merkinėje, Kaune, Klimavičiuose, Aukštadvaryje, Breste, Gardine, Vilniuje – Lukiškėse, Raseiniuose, Žemaičių Kalvarijoje, Virbalyje, Paparčiuose, Verkiuose Palėvenėje, Šumske, kai kuriose Latvijos ir Gudijos vietose.
Lietuvos dominikonai priklausė Lenkijos dominikonų provincijai, bet jau nuo XVII a. pradžios ėmė galvoti apie savarankiškumą. 1644 m. įkurtas Lietuvos vikariatas vis dar priklausantis nuo Lenkijos provincijos. Tik 1647 m. per Sekmines, Valencijos kapitulos nutarimu įkurta Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provincija su 12 vienuolynų ir 155 vienuoliais. Provinciolo būstine tapo Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas.
XVIII a. pabaigoje jau buvo 42 vienuolynai, šalia jų veikė pradinės mokyklos, gimnazijos, buvo keletas aukštesnųjų mokyklų, Vilniuje veikė Dvasinė akademija.
XIX a. carinės Rusijos valdžia, vykdydama nutautinimo ir katalikybės naikinimo Lietuvoje politiką, uždarinėjo vienuolynus, konfiskuodavo jų turtą, o vienuolius išvaikydavo. 1832 m. panaikintas noviciatas, o 1892 m. uždarytas paskutinis dominikonų vienuolynas.
1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dominikonų ordino vyresnybė ketino šią vienuoliją atkurti. Tačiau tik 1932 m. ordino magistras pasiuntė iš JAV lietuvį dominikoną t. dr. Bonaventūrą M. Pauliuką sužinoti ar yra galimybė atkurti Dominikonų ordiną Lietuvoje. Kelionė buvo sėkminga ir 1935 m. kovo 4 d. atnaujinta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija su centru Raseiniuose. Provincijos generalvikaru paskirtas t. Bonaventūra Pauliukas.
Bolševikams užėmus Lietuvą, Raseinių vienuolynas buvo panaikintas, vienuoliai išblaškyti. Būdami kitų valstybių piliečiais jie grįžo į savo kraštus. Lietuvoje liko tik vienas tėvas Jonas Dominykas Grigaitis, kuris darbavosi įvairiose parapijose kaip klebonas.
Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, tėvas J.D.Grigaitis ėmė rūpintis ordino atgaivinimu. 1992 m. atšventinta ir grąžinta dominikonams Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. 1993 m. išsiųsti į Prahą trys pirmieji Ordino kandidatai.
šaltinis: http://www.domininkonai.org/
Komentarai
Rašyti komentarą