Šv. Klaros Asyžietės gyvenimas ir reikšmė - Id.


Apie tų laikų, vadinamų tamsiaisiais viduramžiais, gyvenimą esame daug girdėję, ir daugiausia tai – stereotipinės mokslininkų frazės. Bet pabandykime paklausyti jos amžininkų – tikrų italų, smalsių kaimynų. Viduramžių biografai bei pamokslininkai, tokie kaip Bonaventūra ar kiti, laiko nereikšmingomis tų laikų gyvenimo kasdienybės detales, nebando jose įžvelgti malonės veikimo. Nors, būdami žymiai arčiau ištakų, jie galėjo daugiau matyti ir suprasti, jų pamokslai, visgi, yra labiau paveikslai ar pranciškoniškojo pamaldumo vadovai. Būtų neteisinga atskirti „Klaros – vienuolės“ ir „Klaros – panelės“ gyvenimus, priešpastatyti jos aštuoniolikos gyvenimo „pasaulyje“ metų penkiasdešimt vieneriems metams, praleistiems San Damiane. Grožis, kuklumas, veiklus dosnumas, garbingumas, maldingumas – moters vertybės. Negausios, bet patikimos žinios apie Klaros šeimą mus pasiekia iš Kanonizacijos proceso. Štai paprastam Asyžiaus miestiečiui Pietro di Damiano įspūdį darė Klaros šeimos garbingumas – „Panelė (madonna) Klara buvo kilminga, iš kilmingos giminės, garbios elgsenos; ir iš jos namų buvo septyni riteriai (cavalieri), visi kilmingi ir galingi"; ir neįprasti jos gyvenimo pasirinkimai – „buvo matyti, kad tėvas, motina ir giminės ją norėjo ištekinti pagal jos kilmę, už didžių ir galingų vyrų. Bet mergina, galbūt šešiolikinė, jokiu būdu nesutiko, nes norėjo išlikti mergystėje ir gyventi neturte, kaip vėliau parodė, nes pardavė visą savo dalį ir išdalino vargšams. <...> niekam nebūtų pavykę palenkti jos sielos pasaulio dalykams“. Pacifica di Guelfuccio, kaimynė iš namo kitoje aikštės pusėje: „Klara labai mylėjo vargšus, ir dėl jos nuostabaus elgesio visi miestiečiai ją labai gerbė“. Jos tėvas buvo riteris, vardu ponas (messer) Favarone. Liudytoja jo nebuvo mačiusi, bet matė motiną, vardu ponia (madonna) Ortolana, kuri buvo keliavusi į užjūrį iš pamaldumo, ir kartu buvo keliavusios į Mykolo Archangelo šventovę ant Gargano kalno (Archangelo, kurį, kaipo savą patroną, pagerbti derėjo kiekvienam kariūnų šeimos nariui) bei Romon. Piligriminės kelionės viduramžiais buvusios labai įprastos, bet smalsu, ar Klaros mama keliavo su konkrečia mintimi, pavyzdžiui, kad po ilgo laiko susilauktų dar vaikų, ar bijodama sunkaus gimdymo. Klaros mama buvo vardu Ortolana, kas išvertus reiškė „Sodininkė“, ir amžininkai, tais laikais, kai vardai dar šį tą reiškė, ieškojo jame paslėptų prasmių: „Jos motinai, vardu Ortolana (Sodininkė), lemta Bažnyčios lauke pagimdyti / išauginti sodinukę, turtingą vaisių, ir ji pati buvo gausiai apdovanota gerais vaisiais“. Jos šeima turėjo pilį kaime, ten (kaip ir šv. Rufino aikštės rūmuose) buvo įpratusi rūpintis vargšais, patarnaudama savo rankomis, rūpinosi namais, kol šeimos vyrai, ypač gaspadorius, rūstusis Monaldas, buvo užsiėmę „vyriškais darbais“ – medžioklėmis, varžybomis, karo žygiais. Ši kilmingų kariūnų duktė būtų galėjusi maudytis prabangoje ir nerūpestingume bei pritarti savo aplinkos puikavimuisi prieš pirklius ir šiaip prasčiokus. Tokioje šeimos aplinkoje Klara ryžtingai subrandino ir su nepaprastu atkalumu įgyvendino savąją radikalią gyvenimo viziją. Klara buvo auklėjama su perspektyva paveldėti didžiulį kraitį, jos brendimas rėmėsi dviem kultūros sąlygomis – kurtuazine-riteriškąja kultūra (cortese-cavalleresca) bei „gyvenimų šventųjų“ (agiografica) kultūra.
Grožis, kaip ir dabar, viduramžiais buvo viena svarbiausių asmenį apibūdinančių kategorijų; tik anuomet grožio sampraton įėjo kur kas daugiau dalykų – dvasios spindesys, kuklumas. Būtina pastebėti, kad jos grožis buvo tikras ir autentiškas; ne apsimestinis gražumas, kaip veidmainių, bet kaip sakoma: „Skaisčiųjų giminė, spinduliuojanti šviesybe“. Tikras grožis iš tikrųjų yra pagrįstas skaistum. Senovės biografas ją vadina Sidabro Balandėle („Colomba deargentata“). Kai kurie yra gražūs, bet jų grožio nesimato, o štai Klaros grožis išsiskyrė ypatingu būdu: jis tikras, autentiškas ir pasirodė ypatingai ryškiai, kad ugdytų Bažnyčią. Taip pasirodė Klaros šviesa žmonių akivaizdoje, kad ją matytų ir šlovintų „Tėvą, esantį Danguje“. Bona di Guelfuccio, gyvenusi tuose pačiuose namuose. „Buvo išmintinga mergina, aštuoniolikos metų amžiaus visad būdavo namuose; ir buvo užsidariusi, nenorėdama būti nužiūrėta ir gyveno taip, kad negalėjo būti pamatyta praeinančių priešais namus“. Giovanni di Ventura, buvęs tarnas (famiglio di casa): „Mergina buvo tokios garbios gyvensenos ir elgsenos, lyg kad ilgą laiką būtų buvusi vienuolyne“. „Jos rūmai buvo vieni didžiausių mieste, namuose būdavo perkama už dideles sumas, o maistą, kurį jai prabangiai teikdavo, ji atidėdavo, ir vėliau siųsdavo vargšams". „Ir ji, dar gyvendama tėvo namuose, dėvėjo balčiausią drabužį po kitais rūbais“. Pirmasis Klaros susidomėjimo Petro Bernardonės sūnumi ženklas randamas Bonos di Guelfuccio sąskaitose – Klara siuntė pinigų akmenskaldžiams ir meistrams mūrininkams, Asyžiaus savivaldybės (comune) pavedimu stačiusiems namą prie Pranciškaus atstatytos Porciunkulės bažnytėlės, kad šie galėtų nusipirkti mėsos; mat darbas vietovėje, tolimoje nuo miesto, buvo sunkus. Taip prasidėjo judviejų dangiškieji pokalbiai, kaip liudija Bona di Guelfuccio, dažnai lydėdavusi jaunąją panelę (gentildonna) ir brolis Filippo Longo. Neišvengta ir apkalbų, įvairiausių įtarinėjimų dėl griežtų to laiko papročių.


Komentarai