Šv. Klaros Asyžietės gyvenimas ir reikšmė - IId.


Pasaulis su visais savo pančiais ir rūpesčiais iššaukė jaunajai pilies gyventojai nenugalimą pasipriešinimą. Ji troško pakilti virš kasdien matomos prievartos bei nedorumo pilnos kasdienybės. Jos šviesi dvasia veržėsi dangun. Bet paauglei Klarai atsiskyrimas nuo pasaulio nebuvo tik dėl kartėlio ir nepritapimo, tai buvo meilė bei pasišventimas. Ji buvo supratusi, kad norint pakilti virš laikmečio ir nugalėti pasaulį, reikia pasišvęsti Dievui. Ir jos apšviestoje sieloje jau dygo apsisprendimas padovanoti save Kristui. Klara prisimena: „Po to, kai Aukščiausiasis Dangiškasis Tėvas savo gailestingumo ir malonės dėka palaikė verta apšviesti, idant palaiminčiausiojo mūsų tėvo Pranciškaus pavyzdžiu ir mokymu aš atlikčiau atgailą, netrukus po jo atsivertimo kartu su keletu seserų, kurias Viešpats man davė netrukus po mano atsivertimo, laisva valia pažadėjau jam klusnumą…“. Čia atkreiptinas dėmesys į žodį „atsivertimas“. „Atsiversti į Viešpatį“, pranciškoniškąja terminija šnekant, nereiškia pamesti nuodėmę, bet ryžtingai sugriauti įprastinio gyvenimo sienas, į centrą pastatant Dievą ir jo interesus peržengti visas kliūtis. Kada Klara nusprendė dėtis prie Pranciškaus draugijos ? Manoma, kad prieš pat 1212 m. Verbų sekmadienį ji susitinka Pranciškų ir aptaria „sužadėtuvių“ detales. Tais laikais Verbų sekmadienio šventimas turėjo vestuvinį charakterį. Liturgiškai švenčiamas Kristaus įžengimas Jeruzalėn, mistiškai tai – jo ir Bažnyčios meilingas susijungimas, o liaudžiai – proga pasiieškoti, nusižiūrėti nuotaką, nes pagal vietinį paprotį pasipuošusios kilmingos merginos turėdavo pereiti visą iškilią presbiteriją ir iš vyskupo rankų paimti alyvos šakelę. Pranciškus ir Klara pasirenka šią atmosferą kaipo tinkamą „sužadėtuvėms su Kristum“. Tyrinėtojai mano, kad apie visa buvo susitarta su vyskupu, nes jis pats nusileidęs iš presbiterijos ir įteikęs jai alyvos šakelę. Tokią nuomonę pagrindžia tai, kad pagal to meto kanonų teisę vienuolinis gyvenimas autentišku buvo laikomas tik Bažnyčios pripažintas. Naktį – atliekama tai, kas apeigomis bažnyčioje jau „įteisinta“ – pabėgimas iš pasaulio, „fuga mundi“, kaip Viduramžiais vadintas įstojimas vienuolynan. Čia pasakojama apie du stebuklus, simbolius, kurie liudija širdies veržimąsi Dievop. „Bijodama, kad kas jai bėgant nepastotų kelio, nenorėjo eiti per įprastines duris, bet per nenaudojamas, kurios, kad kas neatidarinėtų, buvo užremtos keletu balkių ir masyvia akmens kolona, kurią būrys vyrų vos galėjo pajudinti. O ji viena pati, Jėzaus padedama, ją atkėlė <…> iš ryto visi stebėjosi“. Tie gremėzdai simbolizuoja kliūtis, kurias jai teks įveikti, sekant beturtį ir nukryžiuotą Kristų; tokia nepajudinama bus ji pati, jėga verčiant ją sugrįžti. Tos durelės Viduramžiais būdavo naudojamos mirusiesiems iš namų išnešti. Viduramžiais miesto vartai naktį būtinai būdavo kietai uždaryti ir akylai sergstimi. Nežinia, ar buvo kokie bendrai, padėję atverti vartus; o gal bėgta per vyskupo rūmus, kurie greičiausiai turėję savą išėjimą per miesto sieną, arba buvo dėl statybos darbų paliktos ir, per neapsižiūrėjimą, nesaugomos spragos sienoje ? Kita vertus, žinom, kad žmogus gali būti neįtikėtinai stipriu, verždamasis per gyvenimą. Tą pačią naktį Klarai „Pranciškus Mergelės Marijos bažnytėlėje, vadinamoje Porciunkule, priešais altorių jai apvaliai nukirpo plaukus“. Šis simboliškas veiksmas, kylantis iš seniausių laikų, tapo „perėjimo“ simboliu, reiškiančiu statuso pasikeitimą – ši moteris nepriklauso nei sau, nei kitam vyrui, tik Dievui, kurio tarnaite esanti. Taipogi būtina pastebėti, kad taip plaukus kirpti priklausė tik vyskupui, ir net kunigai, o juo labiau Pranciškus, tokios teisės neturėjo. Tai, kad jis, šiaip jau gerbiantis Bažnyčią, pažeidė šį nuostatą, liudija šio įvykio svarbumą. Šiam tradicijų sulaužymui atliepia ir tai, kad „Klara ir jos seserys yra vadinamos “Šventosios Dvasios sužadėtinėmis“, niekada iki tol Bažnyčioje nenaudotu terminu; visais laikais seserys, vienuolės buvo vadinamos „Kristaus sužadėtinėmis“: „dieviškuoju įkvėpimu esate tapusios dukromis ir sužadėtinėmis visų aukščiausiojo Karaliaus - dangiškojo Tėvo, ir esate susižadėjusios su Šventąja Dvasia, pasirinkdamos gyventi šventąja Evangelija“. O kalbant apie Klarą, tuoj prisimenamas Luko pasakojimas apie Apreiškimą, kur randame raktinius žodžius nusakyti jos pašaukimo patirčiai: „Aukščiausiasis“, “Šventoji Dvasia“, “Dievo Sūnus“, “Viešpaties tarnaitė“, o galiausiai – „pridengimas šešėliu“, kuriuo Klarai tapo galvos uždengimas veliumu, po to, kai nukirptos kasos krinta priešais Porciunkulės Marijos altorių, lyg prieš jaunavedžių guolį“. Ji visiškai atsiduoda Šventajai Dvasiai lyg Marija Apreiškimo metu ir atsiveria „Viešpaties Dvasiai ir jos šventai veiksenai“, nieko sau nepasilaikydama, „tik meilę, kylančią karštai ir nepaliaujamai žvelgiant į Jėzų, kurią nelengva apsakyti, kurią gali patirti tik moteris“, meilę, neapribotą nei vietos nei laiko, įtraukiančią į mistinę patirtį ir panardinančią Dievo gelmėje. Ir dar vienas simbolis – nusivilkti turtingos diduomenės drabužius ir apsirengti abitu, vargingu ir nedažytos medžiagos, kad pirmykštė natūrali spalva primintų žemę, iš kurios esame kilę. Tam, kad būtų išreikštas „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nusižeminimas ir neturtas“ bei solidarumas su „nežymiaisiais ir atmestaisiais, vargšais ir silpnaisiais, ligoniais, raupsuotaisiais ir elgetomis“. Tam, kad solidarumo simboliai būtų prasmingi, Klarai reikėjo žengti konkrečius radikalaus tikėjimo žingsnius – išdalinti savąsias gėrybes. „Taipogi ir išparduodant nuosavybę, pasak liudytojos, panelės Klaros tėvai jai norėjo duoti daugiau, nei bet kuris pirkėjas būtų sumokėjęs, tačiau ji nenorėjo jiems parduoti, bet verčiau kitiems, kad vargšai nebūtų apgauti“. Šeima turbūt troško išlaikyti nepadalytą paveldą ir buvo pasiruošusi Klarai duoti daugiau pinigų, negu ji būtų gavusi iš pirkėjų. Taigi ir vargšai būtų gavę daugiau ! Gal ji atmeta šį pasiūlymą dėl fundamentalistinio Biblijos aiškinimosi ? Matyt, kad toks „pardavimas“ būtų buvęs veidmainiškas ir aiškiai neišreikštų ryšių su namais nutraukimo. Tačiau greičiausiai to ją primokęs pats Pranciškus, nes žinomas panašus atsitikimas, kai vienas jaunuolis norėjo tapti broliu, o Pranciškus jam pasakęs: „ ‚Jei nori prisijungti prie Kristaus vargšų, išdalink savo gėrybes pasaulio vargšams‘. Tai išgirdęs, tasai nuėjo ir vedamas kūniškos meilės atidavė savo gėrybes savo giminėms ir nieko – vargšams. Tai išgirdęs Pranciškus jį suėmė į nagą: ‚Eik savais keliais, broli muse, nes dar nesi išėjęs iš savo namų ir iš savo giminės. Atidavei savo gėrybes kraujo giminėms ir apiplėšei vargšus – nesi vertas priklausyti išrinktiesiems vargšams. Pradėjai kūnu ir paklojai savo dvasiniams namams suskilusius pamatus‘ “. Klara šią savo patirtį pateikė ir Reguloje: „tebūnie jai pasakytas šventosios evangelijos žodis eiti ir parduoti visa, ką turi, ir stengtis išdalyti vargšams. O jei ji to padaryti negalėtų, tai pakanka jai geros valios. Ir tesisaugo abatė ir jos seserys, kad nebūtų susirūpinusios dėl jos laikinųjų gėrybių, idant ji laisvai darytų su savo turtais tai, ką jai įkvėps Viešpats“.


Komentarai