Klaros charizma pranciškoniškajame pašaukime
Ši istorija „užkabina“ mūsų širdis kaip meilės istorija, bet pagrindinis veikėjas joje – Dievas.Tai, kas Pranciškui buvo švelniausia, ką jis labiausiai gerbė, labiausiai ištikima, visa turėjo moters veidą. Nuo pat jaunystės jis visada buvo tarnaujantis riteris (cavalier servente), kurtuazinis poetas, pasišventęs išsvajotajai damai. Jis susižadėjo su Ponia Neturtyste. O ją sielos akimis regėjo esant apsirengus pilku, nuskurusiu drabužiu – kaip tik tokią, kokia pasirodė esanti Klara. Celanas kalba apie „jausmingumą – simpatiją (affetto) Šventojoje Dvasioje”, kurį Pranciškus visad jautęs seserims ir raginęs visus brolius panašiai jas godoti. Tai turėjo pasireikšti švelniu rūpesčiu, „nes tik ta pati Dvasia išvedė ir brolius, ir seseris iš pasaulio“. Iš Klaros pusės jausmai ir draugystė Pranciškui neatrodo, kad būtų kėlę kokių nors sąžinės rūpesčių. Ji ir seserys dažnai kviesdavo Pranciškų apsilankyti, kad jį pamatytų ir išgirstų, net pasinaudodamos Ordino vikaro tarpininkavimu. Pranciškus, „įkalbinėjimų nugalėtas, sutiko“, bet „pelenų pamokslu“ paliudijo nusidėjėlį savyje bei skaistumo, nusižeminimo (kurio simbolis jam buvo pelenai) būtinybę. Klara puikiai suprato pamokymą ir troškimą ją bei seseris vis labiau mylėti. Pranciškus, San Damiane šalia Klaros, kurdamas Saulės giesmę, atrado priešybių harmoniją: tėvas – motina, brolis – sesuo, Saulė – Mėnuo. Kalbėdamas apie antrąjį Ordiną, Čestertonas pabrėžia, kad tai buvo moteriškas Ordinas, už savo buvimą skolingas nuostabiajai Pranciškaus ir Klaros draugystei. „Kritikai susiduria su sunkumu, nes netiki, kad dangiškoji meilė negali būti tokia pati tikra, kaip ir žemiškoji. Jei jie tai pagalvotų, jų mįslė būtų įminta“. Visuose Klaros raštuose, parašytuose jau po Pranciškaus mirties galima atrasti „dingusio draugo“ aidą: „Man, Klarai <…> su kitomis seserimis mąstant apie tokį aukštą mūsų įžadą ir apie gausius tėvo nurodymus, taip pat apie kitų seserų trapumą, kurio bijomės savyje po šventojo mūsų tėvo Pranciškaus, mūsų šulo ir vienintelės po Dievo paguodos bei atramos, mirties…“. Septyniasdešimt devyniose jos Testamento eilutėse Pranciškus paminimas dvidešimt kartų, tikrai didi meilė ir ilgesys… Savajame testamente Klara kalbėdama pabrėžia tokią „smulkmeną“ : „kai dar pats šventasis neturėjo nei brolių, nei draugų, kone tuojau pat po savo atsivertimo statė šventojo Damijono bažnyčią, kurioje, galutinai aplankytas dieviškosios paguodos, buvo pastūmėtas visai apleisti pasaulį, iš didžios linksmybės ir Šventosios Dvasios apšvietimo jis išpranašavo apie mus tai, ką Viešpats vėliau įvykdė“. Tai rodo, kad Klara laiko save Pranciškaus „pirmagime“, nors jie susitiko tik po penkerių metų – 1211-aisiais. Ji save vadina Pranciškaus „sodinuke“ (pianticella, piantula), taigi, jo, kaip gerojo, dvasinio sodininko rūpesčio objektu. Bet greitai „sodinukė“ užauga ir jai patikima globoti San Damianane surinktas seseris. Ji tampa Pranciškaus seserimi „par excellence“, dalindamasi atsakomybe už Ordiną, kuris dar laikomas vienu ir nedalomu. „Mat tuo metu, lipdamas ant minėtosios bažnyčios sienos, jis garsiai kalbėjo prancūziškai: ‚Ateikite ir padėkite man statyti Šventojo Damijono vienuolyną, kadangi nuo šiol čia bus ponios, kurių šlovingu gyvenimu ir šventu elgesiu bus garbinamas mūsų dangiškasis Tėvas visoje jo šventojoje Bažnyčioje‘ “ – o prancūziškai Pranciškus kalbėdavo ir giedodavo šlovinimo giesmes apimtas džiaugsmo ar itin svarbiais gyvenimo momentais. Nuo tada ir Pranciškaus pirmieji broliai ima kreiptis į ją kaip į motiną bei budės prie jos mirties patalo kartu su seserimis.
Jeigu kontempliacijos charizma kaip gyvenimo būdas (forma di vita) yra būdinga pirmajam Ordinui, tai kokią vietą ji užima antrajame Ordine ? (Pranciškus nuo pat Ordino pradžios nuolatos akcentavo būtinybę atsidėti maldai) Antrojo Ordino charizmos nereiktų matyti kaip kylančios iš pirmojo Ordino charizmos, bet iš Pranciškaus. Ji yra visiškai savarankiška. Ir pirmasis ir antrasis Ordinas yra įkvėpti Pranciškaus pašaukimo. Tiesiog Klara gavo savo asmeninį pašaukimą pranciškoniškosios šeimos aplinkoje. „Klara pažįsta patį tyriausią džiaugsmą, kokį tik kūrinys gali patirti – gyventi Kristuje tobuloje Trijų dieviškųjų Asmenų vienybėje, įeidama į nuostabųjį trejybinės meilės ratą. Klaros gyvenimas, vadovaujant Pranciškui, nebuvo atsiskyrėliškas, nors ir kontempliatyvus ir klauzūrinis. Aplink ją, norėjusią gyventi lyg dangaus paukščiai ir laukų lelijos, susiburia pirmosios seserys, kurioms užteko vien Dievo“. Kodėl vis kalbame apie „Klarą ir Pranciškų“ ? Nes jųdviejų charizmos buvo susipynę – Pranciškus nuolat svyravo tarp keliaujančio pamokslininko ir atsiskyrėlio, o Klara niekaip netilpo į „visą pasaulį užmiršusios vienuolės“ rėmus. Klaros asmeninis pašaukimas buvo gyventi pagal Evangeliją pagal Pranciškaus mokymą ir pavyzdį. Šis pašaukimas įgavo institucinį charizmos pavidalą įkūrus antrąjį Ordiną. Dievas panoro įvykdyti išganymą tarpininkaujant Įsikūnijimui, tarpininkaujant žmogiškumui, per Kristų ir Bažnyčią. Klara irgi paklūsta šiam tarpininkavimo dėsniui: charizmos ištakos yra Klaros pašaukime tarpininkaujant Pranciškui. Klara į savosios Regulos ketvirtą skyrių įtraukė jai asmeniškai skirtus du Pranciškaus tekstus – „Gyvensenos Būdą“ ir „Paskutiniąją Valią“, kurie sudaro ir regimai išreiškia jųdviejų pašaukimo ir regulų bendrumą. Taigi, Pranciškus ne tik įtakojo Klarą, bet ir pats pripažino jos gyvenimo būdo patrauklumą; polinkį į kontempliatyvumą galima laikyti abiejų Ordinų jungiamąja grandimi. Juk be nuolatinio kontempliatyviojo gyvenimo ilgesio jis nebūtų taip palaikęs būtent tokios moterų bendruomenės, kokia gimė susikryžiavus jo ir Klaros gyvenimo keliams. Koks skirtumas tarp Mažesniųjų brolių ir tarp Beturčių seserų ? Klara mylėjo kontempliatyviai, žvelgdama į Jėzų kaip nuotaka. Sekimas Jėzumi, vietoj apaštališko gyvenimo būdo, susitelkė ties neturtyste ir paklusnumu. Klarai, kaip ir Pranciškui, pašaukimas buvo Kristus. Tai – pranciškoniškai–evangeliškas pašaukimas. Pranciškus – pagrindinis Klaros gyvenimo paaiškinimas, o Klara – privilegijuotas pranciškonizmo šaltinis.
Ši istorija „užkabina“ mūsų širdis kaip meilės istorija, bet pagrindinis veikėjas joje – Dievas.Tai, kas Pranciškui buvo švelniausia, ką jis labiausiai gerbė, labiausiai ištikima, visa turėjo moters veidą. Nuo pat jaunystės jis visada buvo tarnaujantis riteris (cavalier servente), kurtuazinis poetas, pasišventęs išsvajotajai damai. Jis susižadėjo su Ponia Neturtyste. O ją sielos akimis regėjo esant apsirengus pilku, nuskurusiu drabužiu – kaip tik tokią, kokia pasirodė esanti Klara. Celanas kalba apie „jausmingumą – simpatiją (affetto) Šventojoje Dvasioje”, kurį Pranciškus visad jautęs seserims ir raginęs visus brolius panašiai jas godoti. Tai turėjo pasireikšti švelniu rūpesčiu, „nes tik ta pati Dvasia išvedė ir brolius, ir seseris iš pasaulio“. Iš Klaros pusės jausmai ir draugystė Pranciškui neatrodo, kad būtų kėlę kokių nors sąžinės rūpesčių. Ji ir seserys dažnai kviesdavo Pranciškų apsilankyti, kad jį pamatytų ir išgirstų, net pasinaudodamos Ordino vikaro tarpininkavimu. Pranciškus, „įkalbinėjimų nugalėtas, sutiko“, bet „pelenų pamokslu“ paliudijo nusidėjėlį savyje bei skaistumo, nusižeminimo (kurio simbolis jam buvo pelenai) būtinybę. Klara puikiai suprato pamokymą ir troškimą ją bei seseris vis labiau mylėti. Pranciškus, San Damiane šalia Klaros, kurdamas Saulės giesmę, atrado priešybių harmoniją: tėvas – motina, brolis – sesuo, Saulė – Mėnuo. Kalbėdamas apie antrąjį Ordiną, Čestertonas pabrėžia, kad tai buvo moteriškas Ordinas, už savo buvimą skolingas nuostabiajai Pranciškaus ir Klaros draugystei. „Kritikai susiduria su sunkumu, nes netiki, kad dangiškoji meilė negali būti tokia pati tikra, kaip ir žemiškoji. Jei jie tai pagalvotų, jų mįslė būtų įminta“. Visuose Klaros raštuose, parašytuose jau po Pranciškaus mirties galima atrasti „dingusio draugo“ aidą: „Man, Klarai <…> su kitomis seserimis mąstant apie tokį aukštą mūsų įžadą ir apie gausius tėvo nurodymus, taip pat apie kitų seserų trapumą, kurio bijomės savyje po šventojo mūsų tėvo Pranciškaus, mūsų šulo ir vienintelės po Dievo paguodos bei atramos, mirties…“. Septyniasdešimt devyniose jos Testamento eilutėse Pranciškus paminimas dvidešimt kartų, tikrai didi meilė ir ilgesys… Savajame testamente Klara kalbėdama pabrėžia tokią „smulkmeną“ : „kai dar pats šventasis neturėjo nei brolių, nei draugų, kone tuojau pat po savo atsivertimo statė šventojo Damijono bažnyčią, kurioje, galutinai aplankytas dieviškosios paguodos, buvo pastūmėtas visai apleisti pasaulį, iš didžios linksmybės ir Šventosios Dvasios apšvietimo jis išpranašavo apie mus tai, ką Viešpats vėliau įvykdė“. Tai rodo, kad Klara laiko save Pranciškaus „pirmagime“, nors jie susitiko tik po penkerių metų – 1211-aisiais. Ji save vadina Pranciškaus „sodinuke“ (pianticella, piantula), taigi, jo, kaip gerojo, dvasinio sodininko rūpesčio objektu. Bet greitai „sodinukė“ užauga ir jai patikima globoti San Damianane surinktas seseris. Ji tampa Pranciškaus seserimi „par excellence“, dalindamasi atsakomybe už Ordiną, kuris dar laikomas vienu ir nedalomu. „Mat tuo metu, lipdamas ant minėtosios bažnyčios sienos, jis garsiai kalbėjo prancūziškai: ‚Ateikite ir padėkite man statyti Šventojo Damijono vienuolyną, kadangi nuo šiol čia bus ponios, kurių šlovingu gyvenimu ir šventu elgesiu bus garbinamas mūsų dangiškasis Tėvas visoje jo šventojoje Bažnyčioje‘ “ – o prancūziškai Pranciškus kalbėdavo ir giedodavo šlovinimo giesmes apimtas džiaugsmo ar itin svarbiais gyvenimo momentais. Nuo tada ir Pranciškaus pirmieji broliai ima kreiptis į ją kaip į motiną bei budės prie jos mirties patalo kartu su seserimis.
Jeigu kontempliacijos charizma kaip gyvenimo būdas (forma di vita) yra būdinga pirmajam Ordinui, tai kokią vietą ji užima antrajame Ordine ? (Pranciškus nuo pat Ordino pradžios nuolatos akcentavo būtinybę atsidėti maldai) Antrojo Ordino charizmos nereiktų matyti kaip kylančios iš pirmojo Ordino charizmos, bet iš Pranciškaus. Ji yra visiškai savarankiška. Ir pirmasis ir antrasis Ordinas yra įkvėpti Pranciškaus pašaukimo. Tiesiog Klara gavo savo asmeninį pašaukimą pranciškoniškosios šeimos aplinkoje. „Klara pažįsta patį tyriausią džiaugsmą, kokį tik kūrinys gali patirti – gyventi Kristuje tobuloje Trijų dieviškųjų Asmenų vienybėje, įeidama į nuostabųjį trejybinės meilės ratą. Klaros gyvenimas, vadovaujant Pranciškui, nebuvo atsiskyrėliškas, nors ir kontempliatyvus ir klauzūrinis. Aplink ją, norėjusią gyventi lyg dangaus paukščiai ir laukų lelijos, susiburia pirmosios seserys, kurioms užteko vien Dievo“. Kodėl vis kalbame apie „Klarą ir Pranciškų“ ? Nes jųdviejų charizmos buvo susipynę – Pranciškus nuolat svyravo tarp keliaujančio pamokslininko ir atsiskyrėlio, o Klara niekaip netilpo į „visą pasaulį užmiršusios vienuolės“ rėmus. Klaros asmeninis pašaukimas buvo gyventi pagal Evangeliją pagal Pranciškaus mokymą ir pavyzdį. Šis pašaukimas įgavo institucinį charizmos pavidalą įkūrus antrąjį Ordiną. Dievas panoro įvykdyti išganymą tarpininkaujant Įsikūnijimui, tarpininkaujant žmogiškumui, per Kristų ir Bažnyčią. Klara irgi paklūsta šiam tarpininkavimo dėsniui: charizmos ištakos yra Klaros pašaukime tarpininkaujant Pranciškui. Klara į savosios Regulos ketvirtą skyrių įtraukė jai asmeniškai skirtus du Pranciškaus tekstus – „Gyvensenos Būdą“ ir „Paskutiniąją Valią“, kurie sudaro ir regimai išreiškia jųdviejų pašaukimo ir regulų bendrumą. Taigi, Pranciškus ne tik įtakojo Klarą, bet ir pats pripažino jos gyvenimo būdo patrauklumą; polinkį į kontempliatyvumą galima laikyti abiejų Ordinų jungiamąja grandimi. Juk be nuolatinio kontempliatyviojo gyvenimo ilgesio jis nebūtų taip palaikęs būtent tokios moterų bendruomenės, kokia gimė susikryžiavus jo ir Klaros gyvenimo keliams. Koks skirtumas tarp Mažesniųjų brolių ir tarp Beturčių seserų ? Klara mylėjo kontempliatyviai, žvelgdama į Jėzų kaip nuotaka. Sekimas Jėzumi, vietoj apaštališko gyvenimo būdo, susitelkė ties neturtyste ir paklusnumu. Klarai, kaip ir Pranciškui, pašaukimas buvo Kristus. Tai – pranciškoniškai–evangeliškas pašaukimas. Pranciškus – pagrindinis Klaros gyvenimo paaiškinimas, o Klara – privilegijuotas pranciškonizmo šaltinis.
Komentarai
Rašyti komentarą