Šv. Klaros Asyžietės gyvenimas ir reikšmė - IVd.

Malda. Pirmenybė Dievui

Klarai „pirmoje vietoje esantis“ Dievas yra kontempliatyvaus pašaukimo branduolys. Nors Regulos 3 skyrius kalba apie liturginę maldą kaip apie pagrindinę vienuolinės bendruomenės pareigą („Seserys, pažįstančios raštą, teatlieka dieviškąją tarnybą pagal mažesniųjų brolių paprotį“), o 7 ir 10 skyriuose nekalbama apie „maldą“, bet apie „maldos dvasią“ („kad… negesintų šventos maldos ir dievobaimingumo dvasios, kuriai privalo tarnauti kiti laikinieji dalykai“) taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šiuose tekstuose vargiai galima rasti kažką „kontempliatyvaus“. Pranciškaus Reguloje pirmajam Ordinui „visada melstis“ nėra kontempliatyvaus gyvenimo bruožas, charizma, bet savaime suprantamas reikalavimas, suteikiant pirmumą maldai. O štai Klaros 10 skyrius „visada melstis“ kartu su 5, 9 ir 12 skyrių „tyla“ ir „klauzūra“ nurodo į kontempliatyviąją charizmą, pasišventimą ir pašventinimą (dedizione e consacrazione). Gyvenimą, kurio pradžia yra Dieve, kur pirmoji vieta skiriama maldai. Dėl meilės logikos, „melstis nuolatos“ yra privilegijuota, nors ne vienintelė, evangelinio gyvenimo forma. „Meilė, kurios neįmanoma apriboti, randa savo išraišką maldos „neformalume“, tai yra – „nieko nedaryme“, tik maldoje, mylėjime“. Regula kalba apie maldą, besitęsiančią maldą, bet ne apie ilgą maldos laiką. „Melstis visada“ – nereiškia dvidešimt keturių valandų paroje ar kaip galima ilgesnio laiko, reikia vengti jį matuoti matematiškai; tai – net ne „pasišventimas“ maldai, bet kiekvieno krikščionio asmeniškas ryšys su Dievu maldoje. Malda turi būti „būtį užvaldančia“ – įsipareigojimu, besitęsiančiu pasišventimu, dvasiškai ir fiziškai apsiprastu „buvimu su Dievu“, kaip Betanijos Marijai, nes „ne viena duona žmogus gyvas“. O apie Klarą galima pasakyti tą patį, kaip ir apie Pranciškų: „buvo ne tik maldos žmogumi, dar labiau - žmogus, tapęs malda“.Klara taip maldoje įsižiūrėdavo į Kontempliuojamąjį, kad ji visa spinduliuodavo. Kanonizacijos procese apie tai ir tekalbama: „maldoje ir kontempliacijoje buvo uoli. Kai ji grįždavo po maldos, jos veidas atrodydavo skaistesnis ir gražesnis už saulę, o jos žodžiai liedavosi neapsakoma saldybe, taip, kad jos gyvenimas atrodė esąs dangiškas“. „Grįžusi iš maldos ragindavo ir drąsindavo seseris, visada kalbėdama žodžius Dievo, kuris visad buvo jos burnoje <…> kai ji grįždavo iš maldos, seserys džiaugdavosi, lyg ji būtų grįžusi iš dangaus“. Švytėjimas Dievo šviesa nėra tik išorinis – švyti žodžiai ir gyvenimas. Laiškuose Agnietei galima rasti gan struktūruotą dvasinį kelią, kuris rodosi esąs tuo, kas vėliau bus vadinama maldos ir kontempliacijos metodais. Pateikiami tarytum trys „žingsniai“ – pirmiausia valios ir jausmo veiksmui: „neturtėlį Kristų, neturtėle mergele, apkabink. Matyk jį vardan tavęs tapusį paniekos vertą ir sek juo, jo paties vardan tapusi paniekos verta šiame pasaulyje“. Po to visą būties dėmesį reikia sutelkti „į savo sužadėtinį, išvaizda dailesnį už žmonių sūnus, tavo išgelbėjimo vardan tapusį vargingiausiu iš vyrų, paniekintu, sumuštu ir įvairiais būdais nuplaktu kūnu, mirštantį tarp pačių kryžiaus suspaudimų“; būtinas kontempliatyvus atidumas: „įsižiūrėk, <…> mąstyk jį, kontempliuok. Trẽčia – troškimo įkvėptas sekimas: „kontempliuok trokšdama sekti juo“; ir bendrystė su kenčiančiu Kristumi atneš neregėtus vaisius: „Jei su juo kentėsi, su juo karaliausi; užjausdama jį , su juo džiaugsiesi; ant kančios kryžiaus su juo mirdama, su juo šventųjų spindėjime paveldėsi dangišką buveinę, ir gyvenimo knygoje bus pažymėta tavo vardą būsiant šlovingą žmonėse. Todėl amžinai ir per amžių amžius dalyvauk Dangaus karalystės garbėje vietoj žemiškųjų ir laikinųjų dalykų, amžinosiose gėrybėse vietoj praeinančiųjų gėrybių ir gyvensi per amžių amžius“.Taip pat labai pabrėžiamas džiaugsmas gavus evangelinį pašaukimą ir atsiliepus į jį: „manau tave esant paties Dievo bendradarbe <…> tad kas gi galėtų sakyti, kad aš nesidžiaugiu dėl tokių nuostabių džiaugsmų ? Tad ir tu visuomet džiaukis Viešpatyje, brangiausioji, ir tegul tavęs neapniaukia kartėlis ir ūkana, o mylimiausioji ponia Kristuje, angelų džiaugsme ir seserų vainike“. Triskart raginama nukreipti dvasią, sielą ir širdį Žodžio švieson ir pajusti mums padovanotąją meilę: „Nukreipk savo protą į amžinybės veidrodį, nukreipk savo sielą į amžinybės spindesį, nukreipk savo širdį į dieviškos esybės paveikslą ir, kontempliuodama, visa darykis panaši į paties dieviškumo atvaizdą, idant ir pati pajustum, ką jaučia draugai, ragaudami paslėptą saldybę, nuo pradžių paties Dievo išsaugotą savo mylėtojams“. Klara savo minties struktūriškumu labiau primena Bonaventūrą nei Pranciškų, kuris stokoja tokio nuoseklumo. Įsižiūrint į Kristų, jai į akį labiausiai krito jo neturtas, sujungtas su nusižeminimu: „Ir nelyginant svetimšalės ir keleivės šiame pasaulyje, neturtingos ir nusižeminusios Viešpačiui tarnaudamos, su pasitikėjimu tepriima tai kaip išmaldą, ir nedera joms gėdytis, nes Viešpats mūsų vardan tapo neturtėliu šiame pasaulyje“. Klaros, kaip maldai atsidėjusios vienuolės, „Kristaus imitavimas“ turėjo neišvengiamai būti kitoks nei Pranciškaus. Prisimindama Jėzaus viešąjį gyvenimą, ji daugiausia kalba apie jo sunkumus ir naštas, neštas už mus: „O brangiausioji, žvelk į dangų, kuris mus kviečia, imk kryžių ir sek Kristumi, kuris eina pirma mūsų“. Ypač svarbu pastebėti, kad perkeliamas akcentas nuo formos į dvasią, kalbama apie „maldos ir maldingumo (preghiera e devozione) dvasią“ ar Dvasios gyvenimą Kristuje. Apie kontempliatyvųjį gyvenimą nekalbama kaip apie formos dalyką, bet kaip „neformalų“ gyvenimą Kristuje, kai mokomasi ne „turėti“ gyvenimą, bet jį priimti, tai yra – netrokšti nieko kito, kaip tik „Viešpaties Dvasios ir jo šventos veiksenos“. Tik tokie yra tikrai kontempliatyvūs „garbintojai dvasia ir tiesa“. Todėl Klara ir laiškuose nekalba apie maldą, bet apie gyvenimą Kristuje bei dvasinę auką: „…bet kadangi reikia tik vieno dalyko, tuo vienu prisaikdinu ir primenu tau per meilę to, kuriam atidavei save, šventą ir patinkančią auką…“, „…be rūpesčių, linksma ir guvi, žengtum saugiai palaimos taku, netikėdama niekuo… kas duoda akstiną suklupti kelyje, idant tame tobulume, kuriam tave pašaukė Viešpaties Dvasia, tu netesėtum Aukščiausiajam savo įžadų“. Kontempliatyvaus gyvenimo pasirinkimas bei pasišventimas maldai Klarai negimsta kaip priešstata apaštališkam veiklumui, bet kaip charizmatinė nuojauta, padedanti atrasti branduolį – gyvenimą mylint. Renkantis maldą ir víenumą nereiškia rinktis maldos ir vienumos formų, bet „to Vieno meilę“. Taigi, yra didelis skirtumas, ką laikyti išeities tašku - tą „neformalumą“ ar maldos ir tikėjimo „pratybas“; pasišvęsti maldai kaip vertybei savaime ar gyvenimui su „Dvasios veikme“.

Kontempliatyvumas. Evangelinis gyvenimas

Skaitant Regulos tekstą, neišvengiamai kyla klausimas – ar tai evangeliška (t.y. aktyvi) ar kontempliatyvi regula ? Tinkamiausias atsakymas būtų, jog ji – evangeliška, bet su polinkiu kontempliacijon. Čia prisimenamas besimeldžiantis Jėzus, tuo tarpu kai pirmojo Ordino regula primena Tėvo žinią skelbiantįjį Jėzų. Vienuolinėje tradicijoje tyla užėmė tokią svarbią vietą, kad kartūzai ir cistersai ją laikė vertybe savaime, o kalba būdavo vartojama tik pamaldų metu. Bendravimui su broliais, net sumažintam iki minimumo, būdavo naudojami sutartiniai ženklai. Pranciškus nenorėjo savo brolijoje „tylos dėl tylos“ kulto. Jis nenorėjo sukurti kliūčių bendro gyvenimo džiaugsmingumui ir spontaniškumui. Pranciškus brolius ragino „laikytis tylos, jei Dievas tam duoda malonės“, vienintelis kriterijus tam buvo broliška meilė, nes ne kiekvienas turėjo tą „tylos malonę“. Klaros regulos 5 skyrius labai siejasi su Pranciškaus „Regula gyvenantiems eremuose“: „…po Naktinės tebūna užlaikoma tyla, o po Trečiosios valandos tyla nutraukiama ir galima kalbėtis“ Taipogi Pranciškus nepakentė ir užsispyrusio tylėjimo, o tuos, kurie pabrėžtinai bendravo tik ženklais, laikė veidmainiais be pašaukimo. Visiškai tikėtina, kad ir Klara, būdama ištikima Pranciškaus sekėja, laikėsi panašių pažiūrų. Būdama paklusni Bažnyčios autoritetui, Klara buvo priversta priimti kard. Hugolino ir pop. Inocento IV monastines regulas ir „nuolatinės tylos“ nuostatą. To „vaisiai“ – kai kurios seserys tapo „taip atpratusios nuo pokalbių, kad, atsiradus būtinybei, jos vargiai beatsimena, kaip tinkamai tarti žodžius“. Tokia padėtis, aišku, Klaros nežavėjo, ir savojon regulon ji įtraukė brolių išbandytą praktiką laikytis tylos nuo Naktinės iki Trečiosios valandos bei tylėti ten, kur protingai dera – bažnyčioje, miegamajame (jis San Damiane buvo bendras) ir valgomajame, bet tik valgant. Taipogi atsisakyta ankstesnių regulų draudimo šnekučiuotis be vyresniosios leidimo. Klaros pasirinktas kontempliatyvus gyvenimas buvo palenktas Evangelijai, o santykis tarp kontempliacijos ir tylos apsprendžiamas seserijos. Taip išvengiama pavojaus sutapatinti kontempliaciją ir tylą, tylą padarant tikslu. („Iki trečiosios valandos ištisai tetyli <…> išskyrus ligoninę, kurioje tebūna leista seserims visada su nuovoka kalbėtis ligonių atgaivos ir aptarnavimo labui. Tačiau jos gali visada ir visur trumpai, tyliu balsu aptarti tai, kas būtina“.) Šiame regulos skyriuje matoma evangeliškos pusiausvyros pavyzdys – ištikimybė tylai, seseriška meilė ir jautrumas poreikiams. Klara niekados (priešingai monastinėms reguloms) nedraudė kalbėti; priešingai – dvasinį dialogą ir pamokslavimą padarė vienu iš bendruomenės gyvenimo centrų. Nors ir vienuoliškosios regulos įsako „rekreacijas“ (pokalbių ir bendravimo valandas nustatytomis dienomis), Klaros Regula jų net nemini, nes, pasak liudijimų, čia savaime seserys susirinkdavo kalbėtis apie „mūsų Viešpatį Jėzų, dienos šventes, šventųjų pavyzdžius ir kitus gerus bei gražius dalykus”. Spontaniškas artimumas ir atvirumas viena kitai, o ne disciplina, leido, kad seserys „turi ypatingą dorybę viena kitą mylėti. Tai taip suvienija jų širdis, kad net drauge gyvenant keturiasdešimčiai ar penkiasdešimčiai seserų, pastanga to paties norėti ar bodėtis jų skirtingumus jungia vienon dvasion“. Klara, kaip ir Pranciškus, buvo be galo prisirišusi prie „šventojo neturto“, kaip viso gyvenimo vieno iš svarbiausių principų. Taip pat ir maldingajame gyvenime – jai yra didžiulis skirtumas: ar naudotis „visomis priemonėmis“ maldai, ar likti be išlygų ištikimai neturtui bei mažumui, renkantis kontempliaciją. Visos priemonės, kad ir kokiomis reikalingomis beatrodytų, privalo „tilpti“ į tą neturtą. Pavyzdžiui – nors, atrodytų, teologijos studijos gali itin padėti maldos gyvenime, bet jos turi būti apribotos pačiomis skurdžiausiomis priemonėmis, vengiant iš „besimeldžiančių vienuolių“ virsti „bestudijuojančiomis“. „Ir nepažįstančios rašto te nesirūpina jo išmokti, bet temąsto apie tai, kad labiau už viską privalo trokšti Viešpaties Dvasios ir jo šventos veiksenos, visada melstis jam tyra širdimi“. Vienas iš labiausiai stebinančių Klaros nuojautos pagimdytų principų : „kontempliatyvus gyvenimas, jei jis nori likti ištikimas Evangelijai, nepaskęsti asketinėse praktikose ir būti nevienadienis, turi nuolat rinktis neturtą, kuris padaro kontempliaciją tiesiog būtinà“.

šaltinis: http://www.bernardinai.lt/parapija/PRANCISKUS/dvasingumas/Klara.html