Hiliaras (315-368), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas. Gimė Puatjė mieste, Prancūzijoje, turtingų pagonių šeimoje. Gabus ir šviesaus proto jaunuolis ieškojo tiesos. Pagonių filosofai negalėjo nuraminti jo sielos troškimų, nors jis juos buvo išnagrinėjęs iš pagrindų.
Pasikrikštijo būdamas brandaus amžiaus. Jis uoliai studijavo Šventąjį Raštą, ir jam paaiškėjo daugybė iki tol neišspręstų klausimų. Kadangi buvo vedęs, sutarė su žmona gyventi skaisčiai, kad taip abu galėtų labiau atsiduoti Evangelijos skelbimui. Buvo įšventintas į kunigus. Tuo metu mirė Puatjė vyskupas ir į jo vietą žmonės išrinko Hiliarą. Iš pradžių jis nuoširdžiai atsisakinėjo nuo savo gimto miesto vyskupo posto, bet galiausiai sutiko. Jis labai puikiai atliko vyskupo tarnystę Galijoje, kol nesusidūrė su imperatoriumi Konstancijumi, kuris persimetė prie arijonų ir pareikalavo, kad Vakarų vyskupai 355 m. vyktų į Milaną ir pasmerktų šv. Atanazą ir jo tikėjimo sampratą. Daugelis vyskupų nusileido imperatoriaus reikalavimui, o Hiliarą, kuris nenuvyko į susirinkimą, buvo liepta ištremti į Mažąją Aziją. Čia jis galėjo iš arti susipažinti su erezija ir visaip ragino Rytų dvasininkiją jai griežtai pasipriešinti. Jo aktyvumas taip trukdė imperatoriui, kad 360 m. tremtis buvo nutraukta. Tremtyje greta teologinių raštų jis sukūrė lotynų kalba daug himnų ir prozos kūrinių. Jis parašė ir nuodugnų Švč. Trejybės paaiškinimą, kuriame parodo Kristaus dievišką kilmę ir trijų dieviškų asmenų tikrumą. Šis kūrinys pagreitino vėlesnių Efezo (431) ir Chalkedono (451) Bažnyčios Susirinkimų išvadas.
Hiliarą savo kūriniuose pagerbia šv. Augustinas, Jeronimas, Leonas Didysis, Tomas Akvinietis. Hiliaras mirė 368 m. Potierse.
Popiežius Pijus IX 1851 m. jį paskelbė Bažnyčios mokytoju.
Komentarai
Rašyti komentarą