Krikščioniškoji antropologija
kalbėdama apie žmogų pabrėžia jo didingumą: jis yra vienintelis Dievo kūrinys,
norėtas dėl jo paties – apdovanotas protinga siela ir gebantis pažinti savo
Kūrėją: „Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir jėgos dalininkas. Protu jis
pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia – pats siekti
tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai „ieško ir myli tai, kas teisinga ir
gera“. Sielą ir dvasines proto bei valios galias turintis žmogus yra
apdovanotas laisve, kuri yra „išskirtinis Dievo paveikslo žmoguje bruožas“[1].
Žmogaus protas yra didelė Dievo dovana, kuri iš visų kūrinių tik jam tėra
skirta. Žmogus, vadovaudamasis protu, gali pažinti savo Kūrėją ir pasirinkti
tai, kas kreipia jį link galutinio tikslo – amžinos laimės su Dievu: „kai
nesąmoningus sielos veiksmus valdo mąstymas, protas arba dvasia, - vadinasi,
žmoguje viešpatauja tai, kam valdžia skiriama įstatymu, - amžinuoju, kaip
patyrėme“[2].
Protas yra tarsi sumanus kapitonas, kuris kreipia laivą saugiu keliu. Tačiau
kaip pastebi pal. Jonas Paulius II, protui reikia tikėjimo šviesos, kad jo
pasirinkimai būtų teisingi ir išmintingi: „Tikėjimas ir protas – tai lyg du
sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą. Pats Dievas
įkurdino žmogaus širdyje troškimą pažinti tiesą, kurio galutinis tikslas –
pažinti Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, pasiektų
pilnutinę tiesą ir apie save (plg. Iš 33, 18; Ps 27, 8–9; 63, 2–3; Jn 14, 8; 1 Jn 3, 2)“[3].
Tad yra klaidingas agnostinis teiginys, kad
žmogus savo protu nėra pajėgus pažinti Dievo, bei reliatyvistinis mąstymas,
kuris paneigia objektyvios Tiesos buvimą, taip atimdamas iš proto galią atpažinti
Tiesą ir ją pasirinkti. Todėl piktoji dvasia, puldama žmogų, stengiasi
iškreipti jo protą, pateikdama jam klaidingas ideologines sistemas, taip, kad
žmogus nebepajėgia atpažinti tiesos ir jos pasirinkti, todėl atsiveria klaidai,
o per ją ir nuodėmei: „Velnias (kaip ir angelas sargas) gali paveikti žmogaus
laisvę dviem būdais: jis gali veikti protą, siūlydamas jutiminius vaizdinius.
Tačiau angelas tai darydamas nušviečia žmogaus protą, tuo tarpu demonas,
priešingai, „užtemdo“ gebėjimą protauti kad tas sutiktų su nuodėme. Jis netgi gali visiškai supančioti naudojimąsi protu
iki žmogus praras sąmonę apsėdimo atveju“[4].
Kiekviena nuodėmė yra vergystės išraiška, žmogus nebėra laisvas savo
pasirinkimuose, o šito labiausiai ir trokšta piktoji dvasia, kuri siekia
sumenkinti žmogų iki vergo: „Jei žmogus paklūsta proto vadovavimui, tada galima
sakyti, kad žmogui vadovauja jo paties impulsas, todėl jis veikia
savarankiškai. Tai yra laisvumo ženklas. O kai žmogus nusideda, tai jis
vadovaujasi ne protu. Tada jis būna lyg ir kito skatinamas ir jo ribojamas. Jis
yra pasidavęs pašalinės jėgos valdžiai. Ir todėl kiekvienas, kuris nusideda,
yra nuodėmės vergas“[5]. Šioje kovoje su priešu padeda nuolankus
atsivėrimas tikėjimo slėpiniui, kuomet atsiduodama Dievui: „Protui,
besistengiančiam suvokti slėpinį, padeda ženklai, esantys Apreiškime. Jie
padeda ieškoti gilesnės tiesos, įgalindami mąstymą savarankiškai skverbtis ir į
slėpinį. Vis dėlto šie ženklai, viena vertus, teikia žmogaus protui galių
tyrinėti slėpinio sritį jo paties išgalėmis, kurias protas uoliai gina, bet,
antra vertus, ragina protą peržengti pačių ženklų tikrovę ir pasistengti
suvokti gilesnę juose esančią prasmę. Juose glūdi paslėpta tiesa, į kurią turi
krypti mąstymas ir kurios jis negali ignoruoti, nesunaikindamas pačių jam
parodytų ženklų“[6]. Su protu taip pat
bendradarbiauja ir žmogaus valia. Protas pataria valiai ką rinktis, o ši
pritaria šiam patarimui arba atmeta jį: „Vadinasi,
valia tegali geisti tik tokio gėrio, kurio gerumą pripažįsta protas.
Kiekviename valios akte įvertinimas eina pirmiau už pasirinkimą. Šis
įvertinimas nustato gėrio tikrumą ir jo viršenybę kitų dalykų atžvilgiu. Bet
valioje glūdi laisvė. Taigi laisvė, panašiai kaip ir valia, turi pasireikšti
proto pripažįstamo gėrio siekime. Tačiau abi tos dvasinės galios nėra tobulos.
Dėl to gali pasitaikyti ir tikrai dažnai pasitaiko, kad protas pasiūlo valiai
ne tikrąjį, bet tariamąjį gėrį, kurio valia ir ryžtasi siekti“[7].
Nors ir galinti netinkamai
pasirinkti, valia yra neprieinama piktajai dvasiai, nes ji visada išlieka
laisva: „Jokia sukurta substancija negali užimti žmogaus sielos vietos ir jo
laisvą valią veikti iš vidaus, sako Tomas Akvinietis <...> Tačiau jis
(demonas) negali tiesiogiai veikti žmogaus valios, neliečiamo laisvo
apsisprendimo centro, kurį Kūrėjas mums atidavė visiškai autonomiškai“[8].
Žinoma, žmogaus laisvą valią galima susilpninti per įvairius prisirišimus ir
įpročius, tačiau jis visuomet gali pasirinkti (bent pradžioje) elgtis vienaip
ar kitaip: „Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji
laisvė yra tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą
ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais. Būdamas
laisvas, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus tiek, kiek jie yra valingi: „Pažanga
dorybėse, gėrio pažinimas ir askezė stiprina valios galią žmogaus veiksmams“[9].
Tad sistemingai rinkdamasis gera ir praktikuodamas dorybes, žmogus yra pajėgus
valingai pasipriešinti demono gundymams. Žmogaus jausmai, arba kitaip vadinamos
aistros yra trečioji sritis, per kurią piktoji dvasia puola žmogų ir galbūt per
šią sritį daugiausiai, nes žmogus yra juslinė būtybė. Tačiau proto ir valios
padedamas žmogus gali aistras pakreipti tinkama linkme, apsaugodamas jas nuo
žalingo demono veikimo: „Pačios aistros nėra nei
geros, nei blogos. Doriniu požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų
priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad
valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“. Kad moralinis, arba žmogiškas
gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas“. Reikia vengti visko, kas
jausmus kreipia į juslingumą, nes blogi ne patys jausmai, bet blogi veiksmai,
įtakoti šių jausmų.
kun. Darius VASILIAUSKAS
[1] Katalikų Bažnyčios katekizmas. Kaunas:
Tarpdiecezinės katechetikos komisijos leidykla. 1997. 1704-1705.
[2] Aurelijus
Augustinas. Dialogai. Apie laisvąjį sprendimą. Vilnius: Katalikų pasaulis.
2001. P. 65.
[3] Jonas
Paulius II. Enciklika Fides et Ratio.
Antraštė.
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/fides-et-ratio.html
Žiūrėta: 2012 04 12.
[4] Laurentin
R. Demonas – mitas ar tikrovė? Vilnius: Aidai. 2008. P. 148.
[5] Bažnyčios mokymas. II knyga. Bažnyčia ir liberalizmas. Leonas XIII. Enciklika Libertas
Praestantissimum / sud. J. Persie. Kaunas: Všį. „Laetitia“. 2010. 118.
[6] Jonas
Paulius II. Enciklika Fides et Ratio.
13.
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/fides-et-ratio.html
Žiūrėta: 2012 04 12.
[7] Bažnyčios mokymas. II knyga. Bažnyčia ir liberalizmas.
Leonas XIII. Enciklika Libertas Praestantissimum / sud. J.
Persie. Kaunas: Všį. „Laetitia“. 2010. 116-117.
[8] Laurentin
R. Demonas – mitas ar tikrovė? Vilnius: Aidai. 2008. P. 143; 146.
[9] Katalikų Bažnyčios katekizmas. Kaunas:
Tarpdiecezinės katechetikos komisijos leidykla. 1997. 1734.
Komentarai
Rašyti komentarą