Žmogui reikia Atpirkėjo

Piktoji Dvasia gundydama pirmuosius tėvus, jiems žadėjo, kad jie tapsią dievais, nuo nieko nepriklausomais: „Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3,5-6). Katalikiškoji doktrina moko, kad po gimtosios nuodėmės žmogus atsiskyrė nuo Dievo ir pateko į mirties vergiją. Jis buvo nepajėgus savęs išgelbėti, nes tai ne kūrinio jėgoms. Todėl Dievas pirmasis parodė iniciatyvą ir į pasaulį atsiuntė savo Sūnų, kad Jis savo tobuliausios meilės aktu – mirtimi ant kryžiaus - išvaduotų žmoniją iš nuodėmės vergovės: „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4,9-10). Nepasitikėjimo ir puikybės užtvanką galėjo pralaužti tik Meilė. Jėzus parodė, kad Dievas yra meilė ir atstatė Jo kaip Tėvo įvaizdį, kurį šėtonas buvo iškreipęs. Ši Kristaus atliktoji meilės Auka įtraukia visą žmoniją, visi yra kviečiami priimti atpirkimo vaisius ir taip būti išlaisvintiems iš nuodėmės pančių: „Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnydamas tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „suteikiama galimybė visiems žmonėms, vien Dievui žinomu būdu, įsijungti į šią velykinę paslaptį“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis.
Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įjungti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta“[1]. Piktoji dvasia, žinodama, kad ji pralaimi tuomet, kai žmogus atsiveria išlaisvinančiai Kristaus aukai, stengiasi nukreipti jį nuo šio įvykio. Ji stengiasi įtikinti žmogų ir žmonių grupes, kad išganymas pasiekiamas ir kitais keliais: per slaptą pažinimą, įvairias technikas. Ji įtikina žmogų, kad šiam nereikia jokio Atpirkėjo, nes jisai žemina žmogaus orumą ir kilnumą – žmogus jau iš esmės yra pats sau dievas, galintis save išgelbėti: „Pasak „Naujojo amžiaus” mokymo, kurį galima pavadinti klasikiniu, žmonės gimsta turėdami dieviškąją kibirkštį – požiūris, primenantis senovės gnosticizmą. Per tai jie įtraukti į vieningą Visumą. Tad jie laikomi iš esmės dieviškais, nors šioje kosminėje dievystėje dalyvauja skirtingais sąmonės lygiais. Mes esame bendrakūrėjai ir kuriame savo pačių tikrovę. Dažnas „Naujojo amžiaus” autorius laikosi vizijos, kiekvieną individą laikančios kuriančiąja visatos versme, ir todėl teigia, jog mes patys pasirenkame savo gyvenimo aplinkybes (net gerą ar blogą sveikatą)“[2]. Piktoji dvasia siekia ištrinti tokias sąvokas kaip nuodėmė, kaltė, atpirkimas. Jei nesi nusidėjęs – tau nereikia ir išgelbėjimo: „Nuodėmės nėra; tėra netobulas žinojimas. Kiekvieno pavienio žmogaus tapatybė praskiesta visuotinės būties ir viena po kitos einančių įsikūnijimų sekos. Žmonės pavaldūs žvaigždžių įtakai, tačiau gali atsiverti juose gyvenančiai dievystei be paliovos ieškodami (atitinkamomis technikomis) vis didesnės savojo „aš” ir dieviškosios kosminės energijos dermės. Apreiškimas ar Išganymas iš išorės nereikalingas: pakanka patirti savyje slypintį išganymą (savęs paties atpirkimą) taikant įvaldytas psichofizines technikas, kreipiančias į galutinį apšvietimą“[3]. Patikėjęs piktosios dvasios melu, žmogus save atskiria nuo Dievo ir gyvena taip, tarsi Jo nebūtų arba Jo ieško klaidingais būdais, kurie dar labiau didina žmogaus dvasinę kančią ir skurdumą. Taip žmogus praranda teisingą suvokimą apie savo paties, kaip kūrinio, didingumą ir pasiduoda pesimistiniam požiūriui į save ir į pasaulį. Tik Kristaus Atpirkimo slėpinio priėmimas žmogų pakelia iki jo pirmykščio kilnumo: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Ir būtent todėl Kristus – Atpirkėjas, kaip jau buvo minėta, "tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui". Tai ir yra toji – jei taip galima išsireikšti – Atpirkimo paslapties žmogiškoji vertė. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savojo žmogiškumo vertę. Atpirkimo paslaptyje žmogus naujai patvirtinamas, tarsi naujai išreiškiamas – naujai sukuriamas!“[4]

kun. Darius VASILIAUSKAS




[1] Katalikų Bažnyčios katekizmas. Kaunas: Tarpdiecezinės katechetikos komisijos leidykla. 1997. 618.
[2] Popiežiškoji kultūros taryba. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas. 2.3.4.1.
[3] Ten pat. 2.3.4.1.
[4] Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor Hominis. 10.

Komentarai