Piktoji Dvasia gundydama
pirmuosius tėvus, jiems žadėjo, kad jie tapsią dievais, nuo nieko
nepriklausomais: „Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas
gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip
Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (Pr
3,5-6). Katalikiškoji doktrina moko, kad po gimtosios nuodėmės žmogus
atsiskyrė nuo Dievo ir pateko į mirties vergiją. Jis buvo nepajėgus savęs
išgelbėti, nes tai ne kūrinio jėgoms. Todėl Dievas pirmasis parodė iniciatyvą
ir į pasaulį atsiuntė savo Sūnų, kad Jis savo tobuliausios meilės aktu –
mirtimi ant kryžiaus - išvaduotų žmoniją iš nuodėmės vergovės: „Dievo meilė
pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes
gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus
pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4,9-10). Nepasitikėjimo ir
puikybės užtvanką galėjo pralaužti tik Meilė. Jėzus parodė, kad Dievas yra
meilė ir atstatė Jo kaip Tėvo įvaizdį, kurį šėtonas buvo iškreipęs. Ši Kristaus
atliktoji meilės Auka įtraukia visą žmoniją, visi yra kviečiami priimti
atpirkimo vaisius ir taip būti išlaisvintiems iš nuodėmės pančių: „Kryžiaus
mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių
Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnydamas tarsi susijungė
su kiekvienu žmogumi“, „suteikiama galimybė visiems žmonėms, vien Dievui žinomu
būdu, įsijungti į šią velykinę paslaptį“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti
savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį,
kad eitume Jo pėdomis.
Jis iš tikro nori į savo
atperkamąją auką įjungti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta“[1].
Piktoji dvasia, žinodama, kad ji pralaimi tuomet, kai žmogus atsiveria išlaisvinančiai
Kristaus aukai, stengiasi nukreipti jį nuo šio įvykio. Ji stengiasi įtikinti
žmogų ir žmonių grupes, kad išganymas pasiekiamas ir kitais keliais: per slaptą
pažinimą, įvairias technikas. Ji įtikina žmogų, kad šiam nereikia jokio
Atpirkėjo, nes jisai žemina žmogaus orumą ir kilnumą – žmogus jau iš esmės yra
pats sau dievas, galintis save išgelbėti: „Pasak „Naujojo amžiaus” mokymo, kurį
galima pavadinti klasikiniu, žmonės gimsta turėdami dieviškąją kibirkštį –
požiūris, primenantis senovės gnosticizmą. Per tai jie įtraukti į vieningą
Visumą. Tad jie laikomi iš esmės dieviškais, nors šioje kosminėje dievystėje
dalyvauja skirtingais sąmonės lygiais. Mes esame bendrakūrėjai ir kuriame savo
pačių tikrovę. Dažnas „Naujojo amžiaus” autorius laikosi vizijos, kiekvieną
individą laikančios kuriančiąja visatos versme, ir todėl teigia, jog mes patys
pasirenkame savo gyvenimo aplinkybes (net gerą ar blogą sveikatą)“[2].
Piktoji dvasia siekia ištrinti tokias sąvokas kaip nuodėmė, kaltė, atpirkimas.
Jei nesi nusidėjęs – tau nereikia ir išgelbėjimo: „Nuodėmės nėra; tėra
netobulas žinojimas. Kiekvieno pavienio žmogaus tapatybė praskiesta visuotinės
būties ir viena po kitos einančių įsikūnijimų sekos. Žmonės pavaldūs žvaigždžių
įtakai, tačiau gali atsiverti juose gyvenančiai dievystei be paliovos ieškodami
(atitinkamomis technikomis) vis didesnės savojo „aš” ir dieviškosios kosminės
energijos dermės. Apreiškimas ar Išganymas iš išorės nereikalingas: pakanka
patirti savyje slypintį išganymą (savęs paties atpirkimą) taikant įvaldytas
psichofizines technikas, kreipiančias į galutinį apšvietimą“[3].
Patikėjęs piktosios dvasios melu, žmogus save atskiria nuo Dievo ir gyvena taip,
tarsi Jo nebūtų arba Jo ieško klaidingais būdais, kurie dar labiau didina
žmogaus dvasinę kančią ir skurdumą. Taip žmogus praranda teisingą suvokimą apie
savo paties, kaip kūrinio, didingumą ir pasiduoda pesimistiniam požiūriui į
save ir į pasaulį. Tik Kristaus Atpirkimo slėpinio priėmimas žmogų pakelia iki
jo pirmykščio kilnumo: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats
sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam
neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu
nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Ir būtent todėl
Kristus – Atpirkėjas, kaip jau buvo minėta, "tobulai apreiškia žmogų
pačiam žmogui". Tai ir yra toji – jei taip galima išsireikšti – Atpirkimo
paslapties žmogiškoji vertė. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą
ir savojo žmogiškumo vertę. Atpirkimo paslaptyje žmogus naujai patvirtinamas,
tarsi naujai išreiškiamas – naujai sukuriamas!“[4]
kun. Darius VASILIAUSKAS
[1] Katalikų Bažnyčios katekizmas. Kaunas:
Tarpdiecezinės katechetikos komisijos leidykla. 1997. 618.
[2] Popiežiškoji
kultūros taryba. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Jėzus Kristus
– gyvojo vandens nešėjas. 2.3.4.1.
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/jezus-kristus-gyvojo-vandens.html
Žiūrėta: 2012 05 18.
[3] Ten pat. 2.3.4.1.
[4] Jonas
Paulius II. Enciklika Redemptor
Hominis. 10.
Komentarai
Rašyti komentarą