Žmogus Dievą pažinti gali dviem
būdais: savo proto pagalba ir per dieviškąjį apreiškimą. Tačiau, be pastarojo
pagalbos, žmogaus protas vargiai gali suvokti giliausius Dievo slėpinius:
„žmogaus protas savo prigimtine galia ir šviesa gali pasiekti tikrą ir teisingą
pažinimą vieno asmeninio Dievo, kuris savo apvaizda sergsti ir valdo, taip pat
suvokti prigimtinį įstatymą, kurį Kūrėjas įrašė į mūsų širdis, vis tiek yra
nemažai kliūčių, trukdančių protui veiksmingai ir vaisingai naudotis
prigimtiniu gebėjimu. Tiesos apie Dievą ir santykius tarp Dievo ir žmonių
visiškai pranoksta juntamą tvarką ir tam, kad būtų praktikuojamos ir turėtų įtakos
praktiniam gyvenimui, reikia savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo. Tačiau,
žmogaus protui, siekiančiam tokių tiesų pažinimo, trukdo ir jausmų aktyvumas
bei vaizduotė, ir blogos aistros, kylančios iš gimtosios nuodėmės. Todėl žmonės
šiuose klausimuose lengvai save įtikina, kad tai, kuo jie nori tikėti, yra
klaidinga ar bent jau abejotina“[1].
Todėl Dievas ateina žmogui į pagalbą, pirmasis prabildamas ir palaipsniui
apreikšdamas Save. Šis apreiškimas vyksta vien dėl Dievo noro ir Jo Meilės savo
kūriniui, o ne dėl žmogaus nuopelnų: „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas
panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį (plg. Ef 1, 9), kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį,
Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais (plg. Ef 2, 18; 2 Pt 1, 4). Todėl
apsireikšdamas neregimasis Dievas (plg.
Kol 1, 15; 1 Tim) iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su
jais kalbasi (plg. Bar 3, 38),
norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“[2].
Dieviškojo Apreiškimo pilnatvė yra Jėzus Kristus, per Jį Tėvas žmogui atskleidė
visa, kas būtina žinoti, kad šis pasiektų išganymą. Per Jėzų Dievas atskleidė
save kaip mylintį Tėvą, kuris trokšta, kad visi Jo vaikai būtų išlaisvinti iš
visko, kas juos pavergia: „Pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir
darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš
numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis [Jėzus] galutinai
baigia apreiškimą ir dievišku liudijimu patvirtina, jog Dievas išties yra su
mumis, kad išvaduotų mus iš nuodėmės bei mirties tamsybių ir prikeltų amžinajam
gyvenimui“[3].
Kristaus įsteigtoji Bažnyčia saugo dieviškuoju apreiškimu įsigytą tikėjimo
depozitą, todėl Ji yra patikima pagalbininkė žmogui, kuris ieško Dievo. Ji,
vadovaujama Šventosios Dvasios, teisingai aiškina apreikštąsias tiesas, todėl
yra Neklaidinga Mokytoja ir Vadovė kiekvienam tikinčiajam. Per Bažnyčią žmogus
yra kviečiamas atsiliepti dieviškajam Apreiškimui ir naujai jį perskaityti:
„Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia
pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka
tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių
dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su
paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą. Tad Bažnyčia per
šimtmečius vis toliau žengia į dieviškosios tiesos pilnatvę, kol išsipildys
Dievo žodžiai“[4].
Apreikšdamas save žmogui, Dievas parodė, kaip labai vertina savo kūrinį ir juo
pasitiki – žmogus kviečiamas būti Kūrėjo bendradarbiu šiame pasaulyje. Todėl
dažnai piktoji dvasia siekia įteigti priešingai, - esą Dievas yra tolimas ir
nepažinus. Jo neįmanoma nei suprasti, nei suvokti, dar daugiau – Jam nelabai ir
terūpi žmogus. Egzistuoja filosofinė sistema agnosticizmas, kuri teigia, kad
Dievo neįmanoma pažinti savo jėgomis, o ir pats Dievas nenori būti pažintas:
„Ar yra antgamtinė jėga – nepriklausomas mąstymas – Dievas soste –
aukščiausioji valia, kuri suvaldys pasaulio potvynius ir sroves – prieš kuriuos
visi lenkiasi? Neneigiu. Aš nežinau – bet ir netikiu. Tikiu, kad gamta yra
aukščiausioji –kad begalinėje grandinėje negali būti praleista ar nutraukta
jokia grandis – kad nėra antgamtinės galios, kuri atsilieptų į maldą – nėra
galios, kurią garbinimu būtų galima įkalbėti ar pakeisti – nėra galios, kuri
rūpintųsi žmogumi..... Ar yra Dievas? Nežinau. Ar žmogus nemirtingas. Nežinau.
Viena težinau, ir tai yra, kad nei viltis, nei baimė, nei tikėjimas, nei
neigimas negali pakeisti fakto. Yra kaip yra; ir tai bus, kaip turi būti“[5].
Bažnyčios Mokymas kviečia žmogų pasitikėti savo protu ir apreikštomis Dievo
tiesomis, kurias reikia priimti tikėjimu. Dievas nėra abejingas žmogui, nes
pats tapo žmogumi, kad parodytų jam savo išganančią meilę.
Kun. Darius VASILIAUSKAS
Komentarai
Rašyti komentarą