Šv. Ambraziejus pirmasis pateikia duomenis apie šv. Agnietės kankinystę, žavėdamasis jos jaunu amžiumi ir drąsa.
Šiandien yra Mergelės
gimimas, sekime jos tyrumu. Tai kankinės gimimas, aukokime save kaip
atnašas.Tai gimimas šventosios Agnietės, kuri kaip sakoma patyrė kankinystę
dvylikos metų. Žiaurumas, kuris nepagailėjo jos jaunystės, visiems aiškiausiai
parodo tikėjimą galybę toje, kuri laikoma per jauna liudyti. <...> Štai
ji neparodo baimės kruvinoms kankintojų rankoms. Ji stovi neišgąsdinta sunkių,
žvangančių grandinių. Ji aukoja visą savo kūną, kad būtų nukirsdinta nuožmių
kareivių. Ji esanti per jauna pažinti mirtį – yra pasirengusi pažvelgti į jos
veidą. Prieš savo valią atitempta iki altoriaus, ji ištiesė savo rankas į
Viešpatį liepsnų viduryje, padarydama
pergalingą Kristaus Nugalėtojo ženklą virš šventvagystės altoriaus. Ji leido,
kad ant josios rankų ir kaklo būtų uždėtos geležinės grandinės, bet jokios
grandinės neįstengė sulaikyti jos mažučių rankų. Apie ją gieda senoliai,
gieda jaunimas, gieda vaikučiai. Nė vienas nenusipelno daugiau šlovės už tą,
kurį visi gali gerbti. Kas žmogus - tai vis jos skelbėjas, nes, kalbėdamas apie
ją, jis skelbia apie jos kankinystę. Stebėkitės visi, kad apie Dievą liudijo, būdama
tokio amžiaus, kai menkai dar galėjo pati pasirūpinti savimi. Todėl ir
atsitiko, kad tuo, ką ji kalbėjo apie Dievą, buvo patikėta, o tuo ką apie
žmogų, dar ne, kadangi viskas kas anapus gamtos, kyla iš gamtos Kūrėjo. Tai
bent nauja kankinė. Ji nebuvo tinkama kankinystei, tačiau pasirodė subrendusi
pergalei; ji nebuvo pasiruošusi susigrumti, tačiau pasirodė verta pergalės
vainiko. Vadovauti ėmėsi ta, kurios amžius dar neturėjo sprendžiamojo balso.
Jokia nuotaka taip nėjo į miegamąjį, kaip į mirties bausmę smagia eiga, skubriu
žingsniu, nukeliavo toji mergelė <...> Šventoji Agnietė paniekinusi
kilmingumo patogumus, nusipelnė dangiškosios aukštenybės; palaikiusi nesvarbia
žmogišką bendriją, buvo įtraukta į bendrystę su Dangaus Karaliumi; priėmusi brangią
mirtį už Kristaus išpažinimą, išsyk pasidarė panaši į Jį.<...>Tarp verkiančių, ji
neišliejo nei vienos ašaros. <...> [kankintojas įkalbinėjo ją rinktis
santuoką] Ji atsakė: „Viltis, kad kažkas kitas man taps mielas, reiškia
neįtikti savo Sužadėtiniui. Esu toji, kurią Jis pirmas pasirinko. Kankintojau,
ko delsi ? Jei akys, kurios man nemielos, gali geisti šio kūno, tegul jisai
pražūna.“ Galima buvo regėti baimę budelio akyse, tarsi jisai būtų
pasmerktasis, jo dešinioji drebėjo, jo veidas išbalo, kuomet jis išvydo
mergelės pražūtį, nors ji pati dėl savęs nė kiek nesijaudino. Viena auka, bet
dvejopa kankinystė – kuklumo ir pamaldumo. Agnietė išsaugojo savo mergystę ir
pelnė kankinės vainiką.
Komentarai
Rašyti komentarą