Iš šv. Ambraziejaus traktato de Virginibus (apie Mergeliškumą), 376 m.

Šv. Ambraziejus pirmasis pateikia duomenis apie šv. Agnietės kankinystę, žavėdamasis jos jaunu amžiumi ir drąsa.

Šiandien yra Mergelės gimimas, sekime jos tyrumu. Tai kankinės gimimas, aukokime save kaip atnašas.Tai gimimas šventosios Agnietės, kuri kaip sakoma patyrė kankinystę dvylikos metų. Žiaurumas, kuris nepagailėjo jos jaunystės, visiems aiškiausiai parodo tikėjimą galybę toje, kuri laikoma per jauna liudyti. <...> Štai ji neparodo baimės kruvinoms kankintojų rankoms. Ji stovi neišgąsdinta sunkių, žvangančių grandinių. Ji aukoja visą savo kūną, kad būtų nukirsdinta nuožmių kareivių. Ji esanti per jauna pažinti mirtį – yra pasirengusi pažvelgti į jos veidą. Prieš savo valią atitempta iki altoriaus, ji ištiesė savo rankas į Viešpatį  liepsnų viduryje, padarydama pergalingą Kristaus Nugalėtojo ženklą virš šventvagystės altoriaus. Ji leido, kad ant josios rankų ir kaklo būtų uždėtos geležinės grandinės, bet jokios grandinės neįstengė sulaikyti jos mažučių rankų. Apie ją gieda senoliai, gieda jaunimas, gieda vaikučiai. Nė vienas nenusipelno daugiau šlovės už tą, kurį visi gali gerbti. Kas žmogus - tai vis jos skelbėjas, nes, kalbėdamas apie ją, jis skelbia apie jos kankinystę. Stebėkitės visi, kad apie Dievą liudijo, būdama tokio amžiaus, kai menkai dar galėjo pati pasirūpinti savimi. Todėl ir atsitiko, kad tuo, ką ji kalbėjo apie Dievą, buvo patikėta, o tuo ką apie žmogų, dar ne, kadangi viskas kas anapus gamtos, kyla iš gamtos Kūrėjo. Tai bent nauja kankinė. Ji nebuvo tinkama kankinystei, tačiau pasirodė subrendusi pergalei; ji nebuvo pasiruošusi susigrumti, tačiau pasirodė verta pergalės vainiko. Vadovauti ėmėsi ta, kurios amžius dar neturėjo sprendžiamojo balso. Jokia nuotaka taip nėjo į miegamąjį, kaip į mirties bausmę smagia eiga, skubriu žingsniu, nukeliavo toji mergelė <...> Šventoji Agnietė paniekinusi kilmingumo patogumus, nusipelnė dangiškosios aukštenybės; palaikiusi nesvarbia žmogišką bendriją, buvo įtraukta į bendrystę su Dangaus Karaliumi; priėmusi brangią mirtį už Kristaus išpažinimą, išsyk pasidarė panaši į Jį.<...>Tarp verkiančių, ji neišliejo nei vienos ašaros. <...> [kankintojas įkalbinėjo ją rinktis santuoką] Ji atsakė: „Viltis, kad kažkas kitas man taps mielas, reiškia neįtikti savo Sužadėtiniui. Esu toji, kurią Jis pirmas pasirinko. Kankintojau, ko delsi ? Jei akys, kurios man nemielos, gali geisti šio kūno, tegul jisai pražūna.“ Galima buvo regėti baimę budelio akyse, tarsi jisai būtų pasmerktasis, jo dešinioji drebėjo, jo veidas išbalo, kuomet jis išvydo mergelės pražūtį, nors ji pati dėl savęs nė kiek nesijaudino. Viena auka, bet dvejopa kankinystė – kuklumo ir pamaldumo. Agnietė išsaugojo savo mergystę ir pelnė kankinės vainiką.



Komentarai