Sausio 20 d. Bažnyčia
pagerbia vieną iš didžiųuų antikinės Bažnyčios kankinių Šv. Sebastijoną (gr. Garbingas).
Jis gyveno III a., kuomet Bažnyčia buvo ypatingai persekiojama, tačiau augo ir
plėtėsi laistoma kankinių krauju. Manoma, kad jis buvo nukankintas
imperatoriaus Dioklecijano valdymo laikotarpiu apie 288 m. Kankinio kultas
galėjo vystytis Bažnyčiai atgavus laisvę. Pirmosios užuominos mus pasiekia iš
IV a. 336 m. liturginiame kalendoriuje “Depositio martyrum” minima, kad Šv. Sebastijonas palaidotas Via
Appia katakombose. Seniausias yra šv. Ambraziejaus liudijimas randamas 118 psalmės
komentare (apie 388 m): "leiskite man pateikti jums šventojo kankinio
Sebastijono pavyzdį. Kilimo jis buvo iš Milano. Turbūt krikščionių
persekiotojai jau buvo palikę Milaną, o gal dar neatvykę ar buvo atokvėpio
laikotarpis. Sebastijonas tikėjo, kad čia nėra progos kovoti, arba, kad ji jau
praėjo. Taigi jis nuvyko į Romą, kur buvo kilusi didesnė priešprieša
krikščionių tikėjimo uolumui. Ten jis kentėjo, ten jis pelnė vainiką.“ Iš šio
pasakojimo aišku, kad šv. Ambraziejaus gyvenamuoju laikotarpiu šv. Sebastijono
kultas jau gyvavo tiek Milane, tiek Romoje. Tą liudija žinia, 367 m. virš jo
kapo popiežius šv. Damazas pastatė baziliką, kuri buvo viena iš septynių
pagrindinių Romos bazilikų. Jo kankinystės aprašymas mus pasiekia iš IV a pab.
Jis klaidingai priskiriamas šv. Ambraziejui. Čia išsaugoti istoriniai faktai
perpinami tam metui būdingais legendiniais siužetais. Manoma, kad jis buvo
Diokletiano gvardijos karininkas ir slapta priklausė krikščionių bendruomenei.
Paaiškėjus, kad Sebastijonas yra krikščionis, Diokletiano įsakymu jis buvo
sušaudytas strėlėmis, tačiau stebuklingu būdu išvengė mirtinų žaizdų ir
pasveiko. Tada jį užmušė vėzdais ir jo kūną įmetė į kanalizaciją. Krikščionių bendruomenė jo palaikus palaidojo. Ankstyviausias šv. Sebastijono atvaizdas mus pasiekia iš 682 m. Čia
šventasis vaizduojamas kaip augalotas vyras su barzda, vilkintis karaliaus
dvariškio rūbus. Tik Renesanso dailininkai šventąjį pradėjo vaizduoti kaip
pusnuogį jaunuolį pervertą strėlių. Šv. Sebastijonas viduramžiais buvo
ypatingai gerbiamas kaip gynėjas nuo maro. Paulius Diakonas (VIII a.) rašė, kad
670 m. Pavijos mieste (Italija) maras baigėsi, kai šventojo garbei buvo pašvęstas altorius.
Šventasis globoja: kareivius,
sportininkus (atletus), bei norinčius šventos mirties.
Komentarai
Rašyti komentarą