Šv. Sebastijonas

Sausio 20 d. Bažnyčia pagerbia vieną iš didžiųuų antikinės Bažnyčios kankinių Šv. Sebastijoną (gr. Garbingas). Jis gyveno III a., kuomet Bažnyčia buvo ypatingai persekiojama, tačiau augo ir plėtėsi laistoma kankinių krauju. Manoma, kad jis buvo nukankintas imperatoriaus Dioklecijano valdymo laikotarpiu apie 288 m. Kankinio kultas galėjo vystytis Bažnyčiai atgavus laisvę. Pirmosios užuominos mus pasiekia iš IV a. 336 m. liturginiame kalendoriuje “Depositio martyrum”  minima, kad Šv. Sebastijonas palaidotas Via Appia katakombose. Seniausias yra šv. Ambraziejaus liudijimas randamas 118 psalmės komentare (apie 388 m): "leiskite man pateikti jums šventojo kankinio Sebastijono pavyzdį. Kilimo jis buvo iš Milano. Turbūt krikščionių persekiotojai jau buvo palikę Milaną, o gal dar neatvykę ar buvo atokvėpio laikotarpis. Sebastijonas tikėjo, kad čia nėra progos kovoti, arba, kad ji jau praėjo. Taigi jis nuvyko į Romą, kur buvo kilusi didesnė priešprieša krikščionių tikėjimo uolumui. Ten jis kentėjo, ten jis pelnė vainiką.“ Iš šio pasakojimo aišku, kad šv. Ambraziejaus gyvenamuoju laikotarpiu šv. Sebastijono kultas jau gyvavo tiek Milane, tiek Romoje. Tą liudija žinia, 367 m. virš jo kapo popiežius šv. Damazas pastatė baziliką, kuri buvo viena iš septynių pagrindinių Romos bazilikų. Jo kankinystės aprašymas mus pasiekia iš IV a pab. Jis klaidingai priskiriamas šv. Ambraziejui. Čia išsaugoti istoriniai faktai perpinami tam metui būdingais legendiniais siužetais. Manoma, kad jis buvo Diokletiano gvardijos karininkas ir slapta priklausė krikščionių bendruomenei. Paaiškėjus, kad Sebastijonas yra krikščionis, Diokletiano įsakymu jis buvo sušaudytas strėlėmis, tačiau stebuklingu būdu išvengė mirtinų žaizdų ir pasveiko. Tada jį užmušė vėzdais ir jo kūną įmetė į kanalizaciją. Krikščionių bendruomenė jo palaikus palaidojo. Ankstyviausias šv. Sebastijono atvaizdas mus pasiekia iš 682 m. Čia šventasis vaizduojamas kaip augalotas vyras su barzda, vilkintis karaliaus dvariškio rūbus. Tik Renesanso dailininkai šventąjį pradėjo vaizduoti kaip pusnuogį jaunuolį pervertą strėlių. Šv. Sebastijonas viduramžiais buvo ypatingai gerbiamas kaip gynėjas nuo maro. Paulius Diakonas (VIII a.) rašė, kad 670 m. Pavijos mieste (Italija) maras baigėsi, kai šventojo garbei buvo pašvęstas altorius.

Šventasis globoja: kareivius, sportininkus (atletus), bei norinčius šventos mirties.

Komentarai