Šventoji Agnietė

Sausio 21 d. Bažnyčia pagerbia garsiausią IV a. (304 m.) mergelę kankinę - šv. Agnietę iš Romos. Iš gausaus antikinės Bažnyčios kankinių būrio, ji išsiskiria tuo, kad kankinystės vainiką pelnė būdama vos 12-13 metų, tokio amžiaus, kuomet pagal to meto teisę, net negalėjo pateikti viešo liudijimo. Agnietė pati pasiskelbė esanti krikščionė ir buvo nukankinta. Kadangi Agnietės kūnas nebuvo įmestas į Tiberio upę, kaip tai buvo įprasta pasielgti su nukankintais krikščionimis, bet palaidotas šeimos kape via Nomentana, rodo, kad jos tėvai buvo gana įtakingi. Legenda pasakoja, kad po aštuonių dienų, Agnietės tėvai, naktį nuėjo prie savo kankinės dukters kapo bei ją apraudojo. Tuomet jiems pasirodė pati Agnietė, kartu su Avinėliu ir ragino neverkti, nes esanti Danguje. Bažnyčia iki 1969 m. liturginės reformos minėjo ir antrą šv. Agnietės šventę sausio 28d.  Jau 336 m. liturginiame Romos kalendoriuje „Depositio Martyrum“ paminėta jos šventė. Apie 354 m. Konstantina, imperatoriaus Konstantino duktė jos garbei  virš kankinės kapo pastatė baziliką. Jos relikvijos buvo iškeltos  IX a. ir patalpintos Laterano bazilikoje. 1903 m. atlikti tyrimai parodė, kad tai tikrai yra 12 – 13 m. mergaitės kaulai. Popiežius Pijus X  jos relikvijas padovanojo Santa Agnese in Piazza Navona (Šv. Agnietė Navonos aikštėje) bažnyčiai Romoje. Apie šv. Agnietę randami seniausi liudijimai: Šv. Ambraziejaus (De Virginibus, I, 2  - 376 m), jis rašo, kad šventoji buvo nukirsdinta;  popiežiaus Damazo (366-384 m.) epitafija, kur jis teigia, kad paskelbus krikščionių persekiojimo ediktą, šventoji pati pasiskelbė esanti krikščionė ir kantriai iškentė sudeginimą; Krikščionių poetas Prudencijus savo himne Passio Agnetis (Agnietės kančia, 405 m.) pateikia daugiau detalių apie šventosios kankinystę: teisėjas ją nusprendė atiduoti į viešnamį, tačiau kuomet vienas jaunuolis į ją nedorai pažvelgė, apako ir krito žemėn be sąmonės; Šv. Ambraziejaus plunksnai priskiriamas IV a. pab. himnas, kuris ir dabar naudojamas Valandų liturgijoje Agnes beatae virginis (Palaimintoji mergelė Agnietė); ankstyviausi šv. Agnietės darbai pasirodė Va. pr.  - juose rašoma, kad Ji pa­si­ro­dė val­džiai, ta­čiau ne­iš­pa­ži­no die­vų. Jos ne­pa­len­kia­mas ti­kė­ji­mas į Jė­zų Kris­tų lei­do jai at­lai­ky­ti ban­dy­mus pa­au­ko­ti ją ro­mė­nų dei­vei Ves­tai. Dėl šio tie­saus at­si­sa­ky­mo ji iš pra­džių pa­ty­rė žiau­ru­mus, o pas­kui mi­rė kan­ki­na­ma. Pa­sa­ko­ja­ma, kad, no­rė­da­mas pri­vers­ti ją vie­šai iš­si­ža­dė­ti Die­vo, Ro­mos pre­fek­to sū­nus lie­pė ją ati­duo­ti į vie­ną mies­to vieš­na­mį. O vie­ną kar­tą vie­nas žiau­rus vy­ras, pri­siar­ti­nęs prie mer­gai­tės ma­ny­da­mas, kad ji pros­ti­tutė, žai­bo nu­trenk­tas su­kniu­bo prie jos ko­jų net ne­spė­jęs jos pa­lies­ti – taip bu­vo ap­sau­go­tas jau­nos mer­gai­tės skais­tu­mas. Agnietės vardas taip pat minimas Romos kanone (I eucharistinė malda), sukurtame apie IV a.