3 MINUTĖS KALĖDOMS - PIRMADIENIS PO EPIFANIJOS

DIEVO ŽODIS

1 Jn 3, 22–4, 6– O štai jo įsakymas: kad tikėtumėte jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtumėte vieni kitus, kaip jo įsakyta

Mt 4, 12–17. 23–25 – Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“

BAŽNYČIOS ŽODIS

O tai, kad šis Kristus, kuris buvo pas Tėvą, būdamas Tėvo Žodis, turėjo įsikūnyti ir tapti žmogumi, patirti gimimą ir gimti iš Mergelės, gyventi su žmonėmis, visatos Tėvui įgyvendinant jo įsikūnijimą, pranašas Izaijas taip nusako: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai Mergelė pradės ir pagimdys Sūnų, ir jį pavadinsite Emanueliu. Varške ir medumi jis maitinsis; dar prieš pažindamas ar pasirinkdamas kas pikta, jis pasirinks kas gera, nes vaikelis dar prieš pažindamas kas pikta ar kas gera, atmes kas pikta, kad rinktųsi kas gera“ (plg. Iz 7, 14–16). Tuo pranašas nurodė, kad Kristus gimsiąs iš Mergelės; ir aiškiai parodo, jog jis iš tiesų bus žmogus, nes jis valgo, jis yra vaikas ir net jam suteikiamas vardas, kaip tai yra įprasta daryti ką tik gimusiam žmogui. O jo vardas štai susideda iš dviejų dalių: hebrajų kalba Mesijas, t. y. Kristus – pateptasis, – ir Jėzus, t. y. Išganytojas. Šie abu vardai yra susiję su juos lydinčiais veiksmais. Nes jis pavadintas Kristumi, kadangi Tėvas per jį patepė ir išpuošė visa kas yra; ir kai atėjo kaip žmogus, jis buvo pateptas savojo Tėvo ir Dievo dvasia, kaip jis pats tai apie save pasakė per pranašą Izaiją: „Viešpaties Dievo Dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Iz 61, 1). O antra vertus, Išganytoju jis pavadintas todėl, kad tapo išganymo priežastimi tiems, kurie tuomet buvo jo išgelbėti iš visų negalavimų ir iš mirties, taip pat ir tiems, kurie jį įtikės vėliau, kadangi jis yra būsimojo ir amžinojo išganymo įgyvendintojas. Taigi būtent todėl jis yra Išganytojas. O vardas Emanuelis yra verčiamas „Dievas su mumis“ – tai galėtų reikšti pranašo pageidavimą, tarsi sakytų: „Tegu Dievas bus su mumis“. Taip yra atskleidžiama geroji naujiena, nes yra pasakyta: „Štai Mergelė lauksis kūdikio pradės ir pagimdys Sūnų“ ir šis, esantis „Dievas“, turi „su mumis“ būti; ir tarsi stebėdamasis tuo kas vyksta, pranašas drauge nurodo ir būsimuosius dalykus, t. y. kad Dievas bus su mumis.

Šv. Ireniejus Lionietis.

MALDA

Viešpatie Jėzau, kad pažinčiau save, kad pažinčiau Tave,

Ir nieko netrokščiau be Tavęs.

Kad nekęsčiau savęs ir mylėčiau Tave.

Kad viską daryčiau dėl Tavęs.

Kad žeminčiau save ir aukštinčiau Tave.

Kad apie nieką negalvočiau, tik apie Tave.

Kad apmarinčiau save ir gyvenčiau Tavyje.

Kad visa, kas atsitinka, priimčiau iš Tavęs.

Persekiok mane, seksiu Tave.

Kad visados rinkčiausi sekti Tave.

Kad bėgčiau nuo savęs ir skubėčiau pas Tave,

Kad pelnyčiau būti Tavo apgintas.

Kad bijočiau savęs ir bijočiau Tavęs,

Kad būčiau tarp Tavo išrinktųjų.

Kad nepasitikėčiau savimi ir pasitikėčiau Tavimi.

Kad norėčiau paklusti dėl Tavęs.

Kad prie nieko neprisiriščiau, tik prie Tavęs,

Ir būčiau vargšas dėl Tavęs.

Pažvelk į mane, kad pamilčiau Tave.

Pašauk mane, kad regėčiau Tave

Ir per amžius gėrėčiausi Tavimi. Amen.

DIENOS ŠVENTASIS

Šv. Raimundas Penjafortietis, kunigas – laisvas minėjimas

Gimė 1175 m. Penjaforte, prie Barselonos. Raimundas jau buvo kunigas, filosofijos ir teisės dėstytojas, kai įstojo į brolių pamokslininkų ordiną (1222 m.) netrukus po šv. Domininko mirties. Jis tapo vienu žymiausiu savo epochos moralinės teologijos ir bažnytinės kanonų teisės mokytoju. Tai jam buvo pavesta parengti Grigaliaus IX „Dekretales“ (1234 m.). Šv. Raimundas, kanonų žinovas, savo ordino generalinis magistras, buvo ir drąsus apaštalas, ypač rūpinęsis apaštalavimu tarp žydų; jis taip pat skatino misijas Šiaurės Afrikoje, nuoširdžiai skatindamas dialogą su islamu. Todėl šventasis ragindavo ten vykstančius mokytis arabų kalbos ir studijuoti Koraną. Mirė 1275 m. Barselonoje beveik šimtametis. Jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip kunigas, spinduliavęs „beribę meilę nusidėjėliams“.