„Ji
pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą“
Mt
1, 18–25
Švenčiausiasis
Jėzaus Vardas visada buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau
tik XIV a. pradėtas minėti liturgijos apeigose. Šv. Bernardinas Sienietis (†
1444), padedamas kitų brolių, ypač Alberto Sarteaniečio († 1450) ir Bernardino
Feltreniečio († 1494), su dideliu užsidegimu skleidė šį pamaldumą, kol pagaliau
oficialiai buvo įsteigta liturginė šventė. Pirmiausia 1530 metais popiežius
Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui per šv. Mišias ir Liturgines
valandas švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Toliau plintant šiam pamaldumui,
1721 metais popiežius Inocentas XIII suteikė šią galimybę ir visai Katalikų
Bažnyčiai. Ši šventė būdavo minima pirmąjį sausio sekmadienį, dabar, popiežiui
Jonui Pauliui II atnaujinus Romos mišiolą, yra nustatyta sausio 3 d.
Tardami
vardą, mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname.
Mesijas savo žemiškojo gyvenimo metu nešiojo Jėzaus (aram. Yeshoua – „tas,
kuris išgelbsti“) vardą, kurį suteikė Juozapas, po to, kai Dievo angelas jam
sapne tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos
Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu
duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
Jėzaus
vardas reiškia "gelbėtojas", "išganytojas". Evangelistai,
Apaštalų darbai, apaštaliniai laiškai daugybę kartų cituoja Jėzaus vardo
reikšmę ir galią, dažnai apsistodami vien tik prie „Vardo“ pasakymo, kuris,
kaip ir Senajame Testamente, nurodo Dievą.
Jėzaus
viešojo gyvenimo metu, jo mokiniai, remdamiesi
Jo vardu, gydo ligonius, išvaro demonus ir daro stebuklus:
„Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: ‚Viešpatie, mums paklūsta
net demonai dėl tavo vardo‘“ (Lk 10, 17); „Viešpatie, Viešpatie, argi mes
nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme
daugybės stebuklų tavo vardu?!“ (Mt 7, 22).
Dievas
savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje,
aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už
kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1,
20-21). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi
kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
„O
tie (apaštalai) ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo
panieką“ (Apd 5, 41). Krikščionių tikėjimo esmė yra lūpomis išpažinti ir
širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių
(plg. Rom 10, 9-13). Pirmieji krikščionys, būtent, ir yra tie, kurie pripažįsta
Jėzų kaip Viešpatį ir save pristato, kaip besišaukiančius Jo vardo. Šis vardas
visada užims svarbiausią vietą jų gyvenime: Jėzaus vardu krikščionys susirenka,
Jo vardu dėkoja Dievui, stengiasi gyventi taip, kad šis vardas būtų
išaukštintas, ir net yra pasirengę dėl Viešpaties vardo kentėti.
Viešpaties
vardo ir visos Švč. Trejybės didžiausio buvimo išraiška krikščioniškame
gyvenime yra kryžiaus ženkle, kuriuo prasideda ir baigiasi kiekviena malda:
„Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Komentarai
Rašyti komentarą