Žodis „apsireiškimas“ (epifanija) kilęs iš
graikų kalbos žodžio epiphaneia, kuris reiškia „nušvitimas“, „pasirodymas“ ar
„apreiškimas“. Antikoje tai reiškė vieno iš dievų pasirodymą mirtingiesiems
arba tiesiog dieviškąją didybę. Viešpaties Apsireiškimas yra svarbi krikščionių
šventė, atsiradusi Rytų krikščionybėje III amžiuje, o Vakaruose išplito į IV a.
pabaigą. Ja buvo pažymimi keturi įvykiai: Jėzaus gimimas, išminčių
apsilankymas, Jėzaus krikštas ir stebuklas Kanoje. Vienas ankstyviausių šios
šventės aprašymų randamas piligrimės Silvijos dienoraštyje: Jeruzalėje buvo
švenčiama Quadragesimae de Epiphania (Perigrin. Silviae, ed. Geyer, c.xxvi).
Šventės išvakarėse (sausio 5 d.) iš Jeruzalės į Betliejų išeidavo procesija,
pakeliui būdavo laikomos pamaldos puošnioje Golgotos bažnyčioje, po to
aplankant Anastaziją. Tai kartodavosi tris dienas, ketvirtąją dieną pamaldos
būdavo aukojamos Alyvų kalne, penktąją prie Lozoriaus kapo Betanijoje, šeštąją
– Zione, septintąją – Anastazijos bažnyčioje, aštuntąją – Šventojo Kryžiaus
bažnyčioje.
Visi
šie minėti įvykiai – lyg vieno slėpinio skirtingi aspektai. Per Kalėdas
aukštiname mūsų Viešpaties dievystės susijungimą su Jo žmogyste, o per
Apsireiškimą šloviname mistinę sielų vienybę su Kristumi. Šv. Leonas sako:
„Atpažinkime šiuose karaliuose mūsų pašaukimo ir tikėjimo pirmavaisius;
džiaugsmo kupinomis širdimis minėkime palaimintos vilties kelią. Nuo šio
momento pradėjome eiti į savo dangiškąją tėvynę.“
Kas
buvo tie išminčiai? Senovės Persijos, Babilono ir Medijos (dabartinis Iranas)
religinės hierarchijos nariai, mokslininkai, astrologai, įgudę aiškinti sapnus.
Jie susidurdavo su žydų diaspora ir iš jų sužinojo apie ST pranašystes,
susijusias su Mesijo atėjimu, taip pat ir apie „mesijo žvaigždę“ (Sk 24, 17).
Nuo ankstyviausių Bažnyčios dienų jie buvo laikomi žmonijos rasių atstovais:
Europos, Azijos ir Afrikos. Dievas jiems parodė, kad Kristus gimė ne vien kaip
žydų karalius, bet kaip visų tautų Viešpats ir gelbėtojas. Bėgant amžiams,
susiformavo tam tikras šių išminčių įvaizdis, Vakarų tradicija jiems davė
vardus Kasparas („Lobio šeimininkas“), Merkelis („Karalius“) ir Baltazaras
(„Saugok karalių“). Manoma, kad jie buvo trys kaip Nojaus sūnūs: Semas, Chamas
ir Jafetas. Sirijos bažnyčia juos vadina persiškais vardais – Larvandadas,
Hormisdasas ir Gušnasafas.
Įdomių
detalių apie juos pateikia šv. Beda Garbingasis. Jis sako, kad Merkelis, kilęs
iš Nubijos, – senyvas vyras, barzdotas ir pražilęs, Viešpačiui atnešė aukso;
Kasparas, jaunuolis pačiame jėgų žydėjime, dovanodamas smilkalus, pagerbė
Kristaus dieviškumą. Juodaodis Baltazaras, vidutinio amžiaus vyras, Kūdikėliui
atnešė miros – Žmogaus Sūnaus marumo simbolį. Kol Karaliai teikė dovanas,
Juozapas pavargęs miegojo.
Pasak
vienos legendos, šiuos karalius aplankė apaštalas Tomas, pravedė jiems
katechezę ir pakrikštijo. Taip šie išminčiai buvo pašventinti kunigais, o
vėliau ir vyskupais. Gyvenimo pabaigoje jiems vėl pasirodė Kalėdų žvaigždė ir
nuvedė juos į dangų. Gaila, kad šios legendos tikrumo nepatvirtina faktai.
Apsireiškimas
susijęs su įvairiausiais papročiais. Rytuose iškilmingai šventinamas vanduo.
Vakaruose viduramžiais šventinti namai, kiekvieną kambarį pašlakstant švęstu
vandeniu. Tėvas eidavo su smilkytuvu, vyriausias sūnus nešdavo vandenį ir
šlakstyklę, visa šeima sekdavo paskui, kalbėdama Rožinį ar giedodama himnus,
jauniausias sūnus nešdavo lėkštelę su kreida, palaiminta bažnyčioje. Tėvas,
pasmilkęs ir pašlakstęs kambarį, ant durų staktos kreida užrašydavo datą ir
trijų karalių vardų pirmąsias raides. Tai simbolizuoja šeimos įsipareigojimą
kasdien priimti Kristų į savo namus. Užrašas lieka iki Sekminių kaip prašymas:
„Kristau, laimink šiuos namus“ [CMB = Christus Mansionem Benedicat].
Trijų
karalių dieną baigiame statyti prakartėlę, prie lopšio priartėja išminčiai su
dovanomis. Daugelis šeimų kaip tik per Tris karalius keičiasi dovanomis.
Prancūzijoje kepamas pyragas, į kurį įmaišoma pupa ar koks papuošalas. Tas,
kuriam teks pyrago gabalas su „inkliuzu“, skelbiamas šventės karaliumi. Mažieji
džiaugiasi spalvingai apsirėdžiusių „karalių“ procesijomis prie prakartėlių ir
turi progą pamąstyti, kokį gerą darbą jie patys galėtų padovanoti Jėzui.
Anglijoje geriama Avinėlio vilna: pasaldintas sidras ar šviesus alus su keptais
obuoliais ir prieskoniais. Tą naktį būdavo laiminamos obelys, kad duotų gerą
derlių: ant jų išliejama sidro taurė. Kai kuriuose Ispanijos regionuose, ypač
Madride ir Barselonoje, Trijų karalių šventės išvakarėse vyksta karnavalai:
Kasparas, Merkelis ir Baltazaras mėto saldainius minioms. Venecijoje
valtininkai persirengia raganomis. Romoje ir Pietų Italijoje Trijų karalių
naktį vaikams dovanas per kaminą įmeta Befana – senyva, bet labai gera ragana,
tradiciškai skraidanti ant šluotos. Vokietijoje jaunimo trijulės persirengia
karaliais, vaikšto po namus, gieda giesmes ir užrašo Trijų karalių inicialus
ant staktų.
https://www.eimiz.com/dvasingumas/kristaus-apsireiskimas-trys-karaliai/
Komentarai
Rašyti komentarą