TRYS KARALIAI


 

Žodis „apsireiškimas“ (epifanija) kilęs iš graikų kalbos žodžio epiphaneia, kuris reiškia „nušvitimas“, „pasirodymas“ ar „apreiškimas“. Antikoje tai reiškė vieno iš dievų pasirodymą mirtingiesiems arba tiesiog dieviškąją didybę. Viešpaties Apsireiškimas yra svarbi krikščionių šventė, atsiradusi Rytų krikščionybėje III amžiuje, o Vakaruose išplito į IV a. pabaigą. Ja buvo pažymimi keturi įvykiai: Jėzaus gimimas, išminčių apsilankymas, Jėzaus krikštas ir stebuklas Kanoje. Vienas ankstyviausių šios šventės aprašymų randamas piligrimės Silvijos dienoraštyje: Jeruzalėje buvo švenčiama Quadragesimae de Epiphania (Perigrin. Silviae, ed. Geyer, c.xxvi). Šventės išvakarėse (sausio 5 d.) iš Jeruzalės į Betliejų išeidavo procesija, pakeliui būdavo laikomos pamaldos puošnioje Golgotos bažnyčioje, po to aplankant Anastaziją. Tai kartodavosi tris dienas, ketvirtąją dieną pamaldos būdavo aukojamos Alyvų kalne, penktąją prie Lozoriaus kapo Betanijoje, šeštąją – Zione, septintąją – Anastazijos bažnyčioje, aštuntąją – Šventojo Kryžiaus bažnyčioje.
Visi šie minėti įvykiai – lyg vieno slėpinio skirtingi aspektai. Per Kalėdas aukštiname mūsų Viešpaties dievystės susijungimą su Jo žmogyste, o per Apsireiškimą šloviname mistinę sielų vienybę su Kristumi. Šv. Leonas sako: „Atpažinkime šiuose karaliuose mūsų pašaukimo ir tikėjimo pirmavaisius; džiaugsmo kupinomis širdimis minėkime palaimintos vilties kelią. Nuo šio momento pradėjome eiti į savo dangiškąją tėvynę.“
Kas buvo tie išminčiai? Senovės Persijos, Babilono ir Medijos (dabartinis Iranas) religinės hierarchijos nariai, mokslininkai, astrologai, įgudę aiškinti sapnus. Jie susidurdavo su žydų diaspora ir iš jų sužinojo apie ST pranašystes, susijusias su Mesijo atėjimu, taip pat ir apie „mesijo žvaigždę“ (Sk 24, 17). Nuo ankstyviausių Bažnyčios dienų jie buvo laikomi žmonijos rasių atstovais: Europos, Azijos ir Afrikos. Dievas jiems parodė, kad Kristus gimė ne vien kaip žydų karalius, bet kaip visų tautų Viešpats ir gelbėtojas. Bėgant amžiams, susiformavo tam tikras šių išminčių įvaizdis, Vakarų tradicija jiems davė vardus Kasparas („Lobio šeimininkas“), Merkelis („Karalius“) ir Baltazaras („Saugok karalių“). Manoma, kad jie buvo trys kaip Nojaus sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas. Sirijos bažnyčia juos vadina persiškais vardais – Larvandadas, Hormisdasas ir Gušnasafas.
Įdomių detalių apie juos pateikia šv. Beda Garbingasis. Jis sako, kad Merkelis, kilęs iš Nubijos, – senyvas vyras, barzdotas ir pražilęs, Viešpačiui atnešė aukso; Kasparas, jaunuolis pačiame jėgų žydėjime, dovanodamas smilkalus, pagerbė Kristaus dieviškumą. Juodaodis Baltazaras, vidutinio amžiaus vyras, Kūdikėliui atnešė miros – Žmogaus Sūnaus marumo simbolį. Kol Karaliai teikė dovanas, Juozapas pavargęs miegojo.
Pasak vienos legendos, šiuos karalius aplankė apaštalas Tomas, pravedė jiems katechezę ir pakrikštijo. Taip šie išminčiai buvo pašventinti kunigais, o vėliau ir vyskupais. Gyvenimo pabaigoje jiems vėl pasirodė Kalėdų žvaigždė ir nuvedė juos į dangų. Gaila, kad šios legendos tikrumo nepatvirtina faktai.
Apsireiškimas susijęs su įvairiausiais papročiais. Rytuose iškilmingai šventinamas vanduo. Vakaruose viduramžiais šventinti namai, kiekvieną kambarį pašlakstant švęstu vandeniu. Tėvas eidavo su smilkytuvu, vyriausias sūnus nešdavo vandenį ir šlakstyklę, visa šeima sekdavo paskui, kalbėdama Rožinį ar giedodama himnus, jauniausias sūnus nešdavo lėkštelę su kreida, palaiminta bažnyčioje. Tėvas, pasmilkęs ir pašlakstęs kambarį, ant durų staktos kreida užrašydavo datą ir trijų karalių vardų pirmąsias raides. Tai simbolizuoja šeimos įsipareigojimą kasdien priimti Kristų į savo namus. Užrašas lieka iki Sekminių kaip prašymas: „Kristau, laimink šiuos namus“ [CMB = Christus Mansionem Benedicat].
Trijų karalių dieną baigiame statyti prakartėlę, prie lopšio priartėja išminčiai su dovanomis. Daugelis šeimų kaip tik per Tris karalius keičiasi dovanomis. Prancūzijoje kepamas pyragas, į kurį įmaišoma pupa ar koks papuošalas. Tas, kuriam teks pyrago gabalas su „inkliuzu“, skelbiamas šventės karaliumi. Mažieji džiaugiasi spalvingai apsirėdžiusių „karalių“ procesijomis prie prakartėlių ir turi progą pamąstyti, kokį gerą darbą jie patys galėtų padovanoti Jėzui. Anglijoje geriama Avinėlio vilna: pasaldintas sidras ar šviesus alus su keptais obuoliais ir prieskoniais. Tą naktį būdavo laiminamos obelys, kad duotų gerą derlių: ant jų išliejama sidro taurė. Kai kuriuose Ispanijos regionuose, ypač Madride ir Barselonoje, Trijų karalių šventės išvakarėse vyksta karnavalai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras mėto saldainius minioms. Venecijoje valtininkai persirengia raganomis. Romoje ir Pietų Italijoje Trijų karalių naktį vaikams dovanas per kaminą įmeta Befana – senyva, bet labai gera ragana, tradiciškai skraidanti ant šluotos. Vokietijoje jaunimo trijulės persirengia karaliais, vaikšto po namus, gieda giesmes ir užrašo Trijų karalių inicialus ant staktų.

https://www.eimiz.com/dvasingumas/kristaus-apsireiskimas-trys-karaliai/

Komentarai