KRISTAUS KARALIAUS IŠKILMĖS ISTORIJA IR PRASMĖ

„Dievą ir Jėzų Kristų, pašalinus iš įstatymų ir valstybės, išvedant autoritetą nebe iš Dievo, o iš žmonių, atsitiko taip, kad... buvo sugriauti patys autoriteto pamatai, pašalinta pagrindinė priežastis, kodėl vieni turi teisę įsakyti, o kiti pareigą paklusti. Todėl būtinai turėjo būti sukrėsta visa žmonių visuomenė, nebeparemta jokia tvirta atrama ir apsauga“, taip 1922 m rašė popiežius Pijus XI, apibudindamas savo laiko problemas, kuomet sekuliarizmas ėmė sparčiai plisti daugumoje valstybių, kurios pamiršusios I Pasaulinio karo siaubą, vėl skubėjo į naujas totalitarizmo pagundas.

Rusijoje triumfuojantis komunizmas paneigęs Dievą, fašizmas, kuris apėmė Italiją, Meksikos kairiųjų nuožmi kova su Bažnyčia, Vokietijoje kylanti nacizmo ideologija – šioje aplinkoje, 1925 m. Pijus XI įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, trokšdamas, kad visos tautos nusilenktų Taikos kunigaikščio švelniajam jungui: „Jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika.“

Būdamas įžvalgus ir regėdamas, kaip kyla naujos politinės sistemos, paremtos pagoniška ideologija bei žinodamas kur link tas nuves – Pijus XI kviečia atsigręžti į Kristų, kurio valdžia neša taiką ir ramybę. Deja, dauguma didžiųjų valstybių neišgirdo popiežiaus kvietimo ir istorija parodė, į kokius naujus baisumus tai nuvedė milijonus žmonių. Taip, nes jei tautose, o pirmiausia žmonių širdyse nekaraliauja Kristus, labai greitai ir dažniausiai ten įsikuria piktojo karalystė.

Kristaus Karaliaus šventė buvo minima paskutinį spalio mėnesio sekmadienį, susiejant ją su artėjančia Visų Šventųjų iškilme, tuo pažymint, kad tarnavimas Kristui Karaliui veda į šventumo pilnatvę, - mūsų visų tikslą bei užduotį.

1969 m. atlikta Romos rito liturginė reforma, šiai šventei suteikė naują, eschataloginį atspalvį. Pasikeitė ir pavadinimas, - Mūsų Viešpats Jėzus Kristus Visatos Valdovas. Taip atgaivinamas ankstyvosios Bažnyčios, kuri rėmėsi apaštalo Pauliaus teologija, mokymas apie viso kas sukurta atnaujinimą Kristuje laikų pabaigoje. Visa kas regima ir neregima yra sukurta per Kristų, Kristui ir bus atnaujinta bei suvienyta Kristuje tarsi Galvoje.

Iškilmės minėjimas nukeltas į XXXIV eilinį sekmadienį, kuris yra paskutinis prieš Adventą, - naujus bažnytinius metus, taip pabrėžiant, kad Kristus yra visa ko Alfa ir Omega – Pradžia bei Pabaiga.

„Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai. Taigi jis turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose.“ (Pijus XI)