DYKUMŲ TĖVAS ANTANAS DIDYSIS

Tarp daugybės Bažnyčios minimų šventųjų, yra viena grupė vadinama Dykumų Tėvais (ir Motinomis). Tai, krikščionys vyrai ir moterys, kurie nuo III a. pabaigos pabėgdavo iš pasaulio tiesiogine prasme – pasitraukdavo į dykumą ir gyvendavo nuošaliose vietose vieni patys su Dievu. Tokie pirmieji vienuoliai radosi Egipte, vėliau Sirijoje, Palestinoje ir labai greitu laiku Pietų Galijoje. Pirmieji vienuoliai sekė krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, kurį amžiams Apaštalų darbuose paliko pirmosios Jeruzalės bendruomenės tikintieji. Vienu iš tokių ir buvo šv. Antanas Didysis (250–356), kurį prisimename sausio 17 d., - laikomas vienuolinio gyvenimo tėvu.

Gimęs 251 m. pasiturinčių ūkininkų (koptų) šeimoje būsimasis šventasis pasižymėjo rimtumu, dėl kurio jis net nelankė mokyklos vengdamas vaikiškų pramogų. Šv. Antanas puikiai įsisavino Šv. Raštą, kurio įdėmiai klausydavosi pamaldų metu. Kartą išgirdęs Kristaus žodžius, pasakytus turtingam jaunikaičiui apie tobulybės siekimą (Mt 19:21), šv. Antanas, jau paauglystėje tapęs našlaičiu, savo paveldėtas žemes (apie 80 ha) išdalijo kaimynams, o pardavęs turtą, gautus pinigus išdalino vargšams. Palikęs savo seseriai tik tiek, kiek buvo būtina jos pragyvenimui, jis apie 270 m. pasitraukė į vienumą, kur ėmėsi praktikuoti asketinį gyvenimo būdą (gr. askesis – pratybos, treniruotė). Jis priklausė vieniems pirmųjų vienuolių, kurie atsiskyrėlišką (anachoretinį) gyvenimą praktikuodavo pernelyg nenutolę nuo gyvenamųjų vietų. Nors jis ir nebuvo pirmasis, tačiau sekdamas senų išminčių dorybėmis, kurių kiekvienas pasižymėjo vis kita, jis jas apjungė į vieną ir tobulą visumą. Būtent toks šv. Antano sugebėjimas suderinti skirtingas dovanas – pasninkavimą ir svetingumą, dvasios giedrumą ir artimo meilę – turbūt ir padarė jį vienuolinio gyvenimo idealu tiek jo bendraamžiams, tiek vėlesnėms anachoretų kartoms.

Apie 285 m. šv. Antanas, siekdamas dar didesnio tobulumo, pasitraukė į tolimą negyvenamą vietovę, kur kovojo su demonais.  Jau šiuo metu pasireiškė nepaprastai vertinga šv. Antano charizma – dvasių atpažinimo dovana – leidusi jam vėliau tapti gausaus pasekėjų būrio dvasiniu tėvu. Po dvidešimties metų gyvenimo vienatvėje šv. Antanas iš dykumos išniro kaip patyręs karys, kuris persekiojimų metu atvykęs į Aleksandriją guodė ir stiprino myriop pasmerktus krikščionis, pats drąsiai išpažindamas Kristų pagonių akivaizdoje. Nemažiau pagarsėjo ir pliekdamas tuomet paplitusią arijonų ereziją, savo autoritetu paremdamas ypač veiklaus Aleksandrijos vyskupo šv. Atanazijaus veiklą (328–373). Garsas apie jį buvo jau plačiai pasklidęs, tad grįžęs į savo pamėgtą kalną dykumoje jau negalėjo likti visiškai vienas. Atsirado pasekėjų, ėmėsi burtis naujos vienuolių bendruomenės, kurios dykumą pavertė savotišku rojumi, kur viešpatavo tarpusavio meilė ir kur įkyrūs valdininkai nedrumsdavo ramybės. Dar gyvas būdamas šv. Antanas nusipelnė stebuklų dovanos, tačiau jis visuomet pabrėždavo, kad jie įvyksta tik Kristaus galia, o jis tik paprastas žmogus, kurio maldos išklausomos. Gyvendamas taip, tarsi kasdien mirtų, šv. Antanas sulaukė 105 metų amžiaus: „Ką reiškia tie 70 ar 80 metų vargų, už kuriuos laukia amžinas atpildas danguje?“.

Antano Didžiojo pamokymai:

1.        „Kas nepatyrė pagundos, negalės įeiti į Dangaus Karalystę.“ Ir pridūrė: „Be pagundos niekas nebus išgelbėtas.“

2.      Nepasikliauk savo teisumu, nesielvartauk dėl to, kas buvo, bet valdyk savo liežuvį ir pilvą.“

3.       „Mūsų gyvenimas ir mirtis priklauso nuo artimo. Įgiję brolį, įgysime Dievą, bet jei papiktinsime savo brolį, būsime nusidėję Kristui.“

4.      Artėja laikai, kai žmonės neteks proto. O pamatę turintį proto, puls jį sakydami: „Tu beprotis, tu ne toks, kaip mes.“

5.      „Aš Dievo nebijau, bet myliu. „Meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18).“