„Švenčiame
šventę, papuoštą trimis stebuklais: šiandien žvaigždė atvedė išminčius prie
prakartėlės; šiandien vestuvių puotoj vanduo buvo paverstas vynu; šiandien
Kristus panoro Jordane priimti Jono krikštą, kad išgelbėtų mus, aleliuja.“, -
ši Apsireiškimo iškilmės II Vakarinės liturginės valandos Magnificat giesmės
antifona tiksliai įvardina šios šventės, liaudiškai vadinamos Trimis Karaliais,
prasmę.
Jos
ištakų reikėtų ieškoti Egipte, kur pasak šv. Klemenso Aleksandriečio, apie 190
m. gnostikų krikščionių bendruomenė, save vadinusi bazilidais, sausio 6 d.
minėdavo Kristaus krikštą. Reikia atsiminti, kad Kristaus krikštas Jordane, gnostikų
buvo laikomas tikruoju Mesijo gimimu, - nes Dievas Tėvas įsūnija žmogų Jėzų,
patepdamas Jį savo Dvasia.
Ilgainiui
Rytų Bažnyčia perėmė šią šventę, pavadindama ją – Epifanija (gr. Apsireiškimu),
kuomet Kristus atskleidžia savo dieviškumą. Joje buvo minima Kristaus gimimas
bei krikštas, kol Vakarų Bažnyčios įtakos dėka, V a. Kristaus gimimas imtas
švęsti gruodžio 25 d.
Vakaruose,
net ir šv. Augustino laikais į Epifanijos šventę žiūrėta kaip į naujovę
atėjusią iš Rytų. Kristaus gimimas čia visada buvo minimas gruodžio 25 d., o
Epifanijos šventė paplito vėliau ir pagrindinis dėmesys buvo skiriamas
Viešpaties apsireiškimui pagonių išminčiams, kartu paminint Kristaus Krikštą
bei pirmąjį stebuklą Galilėjos Kanoje.
Iki
1955 m. Apsireiškimo šventė turėjo vigiliją bei oktavą.
„Šiandien
dangiškasis Sužadėtinis susižiedavo su Bažnyčia, nes Jordane Kristus nuplovė
jos nuodėmes; į karaliaus puotą su dovanomis skuba išminčiai, o vestuvių
svečiai džiaugiasi vynu, paverstu iš vandens, aleliuja.“
(Benedictus
antifona)
Komentarai
Rašyti komentarą