PELENŲ DIENOS ISTORIJA

Gavėnia anksčiau prasidėdavo tik pirmą Gavėnios sekmadienį, tą dieną, kai Bažnyčioje skaitoma apie Jėzaus gundymą dykumoje. Kristus pasninkavo keturiasdešimt dienų, ir šis skaičius buvo pasirinktas kaip matas, nustatantis metų laikotarpį, per kurį krikščionys, katechumenai ar pakrikštytieji atgailaudami dvasiškai rengėsi Velykų šventei. Tarp pirmo gavėnios sekmadienio ir Velykų yra šešios savaitės, iš viso 42 dienos. Tačiau šeši sekmadieniai niekada nebuvo pasninko dienos, todėl iš tiesų lieka tik 36 atgailos dienos. Šiam skaičiui papildyti tradicijoje netrukus prigijo paprotys gavėnią pradėti trečiadienį prieš pirmą sekmadienį, ir ši diena tapo Pelenų diena.

Pelenų diena, kaip gavėnios pradžia, pirmą kartą paminėta VI a., o nuo VIII a. Romoje vyksta popiežiaus vadovaujama Pelenų dienos procesija. Anuomet ji prasidėdavo Šv. Anastazijos bazilikoje, esančioje Palatino kalno papėdėje, ir baigdavosi Šv. Sabinos bazilikoje Aventino kalno viršuje. Ši tradicija gyvuoja ir šiandien. Pelenų dieną popiežius su procesija eina nuo Šv. Anzelmo į Šv. Sabinos baziliką, kur aukoja šv. Mišias ir barsto pelenus.

Pelenų barstymo arba galvos pasibarstymo pelenais pradžios reikia ieškoti dar Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Nuo maždaug X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei.

Pelenų simbolika plati. Pelenai dažniausiai siejami su dulkėmis ir reiškia žmogaus nuodėmę ir trapumą. Jau Senajame Testamente sutinkame daug užuominų apie pasibarstymą pelenais arba dulkėmis kaip atgailos ir gedulo išraišką.

Pasibarstyti pelenais – tai tarsi atlikti viešą išpažintį. Kitaip tariant, pasibarstymas pelenais yra viešas atgailos aktas, kuris per tą dulkėtą medžiagą įspėja apie Dievo teismą, bet taip pat primena jo gailestingumą.

Sekant dar iš XII a. ateinančia tradicija, pelenai paruošiami deginant praėjusių metų pašventintas verbų šakeles. Pelenų palaiminimas ir barstymas vyksta šv. Mišių metu po homilijos. Mišių dalyviams kunigas užberia ant galvos žiupsnelį pelenų arba ant kaktos pelenais daro kryžiaus ženklą, pasirinktinai sakydamas šiuos Šv. Rašto žodžius: „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3,19). Po liturginės reformos, leidžiama pasirinkti šią formulę: „„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15).