Jn 20, 28-29
Tomas
sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! 29 Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes
pamatei.
Palaiminti,
kurie tiki nematę!“
Visa, ką žinome apie šv. Tomą, kyla iš Evangelijos, kur jis vadinamas Didymu – Dvyniu.
Joje pasakojama apie jo netikėjimą, vėliau apie jo tikėjimo išpažinimą po
Jėzaus prisikėlimo: nepanorėjęs priimti vieningo liudijimo dešimties kitų
apaštalų, mačiusių Prisikėlusįjį Velykų vakare, po aštuonių dienų jis įsitikina
ir iki galo išreiškia savo tikėjimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ po to, kai
Jėzus jam parodo vinių padarytas žaizdas ir perdurtą šoną. Jau po Paskutinės
Vakarienės pastebimas kritiškas Tomo protas kalbant su Jėzumi. Šis sako
apaštalams, kad jie žino kelią, kur Jis eina. Tomas tuomet klausia: „Viešpatie,
mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ (Jn 14, 4–5) Jėzus jam
atsako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“ Manoma, kad Tomas skelbė
Evangeliją Indijoje, kur mirė kankinio mirtimi. Malabro (Indijos Vakarų
pakrantė) krikščionys laiko „Mar Tomą“ jų Bažnyčios įkūrėju.
Iš šventojo popiežiaus
Grigaliaus Didžiojo Evangelijos homilijų
Dieviškas
gailestingumas stebėtinu būdu veikė taip, jog tas abejojantis mokinys, palietęs
savo Mokytojo kūno žaizdas, išgydė mūsų netikėjimo žaizdas. Tomo netikėjimas
mūsų tikėjimui pasitarnavo kur kas labiau nei įtikėjusių mokinių tvirtumas. Mat
kai lytėjimu jis yra sugrąžinamas į tikėjimą, mūsų proto, kuris esti
priklausomas nuo visokiausių abejonių, tikėjimas yra sustiprinamas. Suabejojęs
ir [Mokytoją] palietęs mokinys tapo prisikėlimo tikrovės liudininku.
MALDA
Visagali
Dieve, leisk mums džiaugtis šventojo Tomo švente, kad, jam užtariant, laimėtume
amžinąjį gyvenimą, drauge su juo išpažindami Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų,
kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per
amžius.
Komentarai
Rašyti komentarą