Džiaukitės savo didžia
garbe
ir dėkokite Dievui,
kuris jus pašaukė į
dangaus karalystę,
aleliuja.
(introitas)
Įžengę
į Velykų liturginį laikotarpį, šiandien užbaigiame oktavą – aštuonias ypatingas
dienas, kurios iš naujo kasdien pamini Kristaus Prisikėlimo iškilmes. Tačiau
velykinis džiaugsmas nesibaigia, nes jis tęsis iki Sekminių šventės – viso 50
dienų, arba kaip skaičiavo Bažnyčios Tėvai -
7x7+1: „Jei padauginsime septynis iš septynių, suprasime, kad šis
šventas laikas tikrai yra šabų šabas; bet aštuntoji diena, kuri yra ir pirmoji
diena, jį užbaigia ir pakelia į Evangelijos pilnatvę.“ (šv. Hiliaras. IV a.)
Velykų
oktava buvo skirta naujakrikščiams, kurie per Velyknaktį tapo Bažnyčios
vaikais. Todėl II Velykų sekmadienis buvo vadinamas Dominica in albis depositis
(sekmadienis kai nusivelkamos albos), nes tada neofitai nusivilkdavo aštuonias
dienas nešiotą baltą apdarą – albą. Šį paprotį mini šv. Augustinas bei vieno IV
a. pab velykinio himno autorius.
2000
m. šv. Jonas Paulius II šį sekmadienį paskelbė ir Dievo Gailestingumo šventės
diena, pagal Viešpaties norą išreikštą šv. Faustinai.
Kadangi
velykiniu laikotarpiu neskaitomi skaitiniai iš Senojo Testamento, jų vietą
užims Apaštalų darbų pasakojimas, kuriame atskleidžiama, kaip jaunoji Bažnyčia
vedama Šventosios Dvasios skelbia visoms tautoms Kristaus Priskėlimą. Šį
sekmadienį girdime apie pirminės bendruomenės idealią santvarką – „Visas
tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą“, - neužilgo ši vienybė buvo
suardyta ir toliau ardoma mūsų žmogiškojo silpnumo ir egoizmo. Tačiau visada
esame kviečiami grįžti į pradžią, į širdžių vienybės laiką. Tik tuomet pasaulis
galės patikėti mūsų skelbimu.
Evangelistas
Jonas antrajame skaitinyje mus tikina, kad laikytis Dievo įsakymų nėra sunku,
tiesiog reikia mylėti Tą, kuris šiuos įstatymus davė. Kraujas ir Vanduo, kurie
srūva iš Kristaus atverto šono yra šios meilės laidas ir antspaudas.
Šio
Atvelykio sekmadienio Evangelija mus vėl nukelia į aukštutinį kambarį, kuriame
už uždarytų durų, pilni nerimo ir baimės tūno apaštalai, laukdami, kada juos
ištiks Mokytojo likimas. Jokios vilties. Jokio tikėjimo. Ir štai, - jų tarpe
pasirodo Jėzus, - ir pirmieji Jo žodžiai yra: Ramybė jums. Taip, Viešpats įeina
per uždarytas mūsų širdžių duris, kad išvaduotų mus iš baimės, netikrumo,
nevilties, nusiminimo kalėjimo, kad suteiktų mums ramybę, su kuria mes
įveikiame visus pasaulio puolimus. Šios ramybės trokšta kiekvieno žmogaus
širdis, ši ramybė patraukia prie Kristaus.
Tomas,
kurio nebuvo kartu, nepatiki kitų liudijimu, nes nori pats sutikti
Prisikėlusįjį. Sąmoningai ar ne, Tomas išreiškia patį geriausią norą, -
pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas. Geriausią, nes pasak pranašo Izaijo, „mes
esame išgydyti Jo žaizdomis“ .“
Ir tebeesame gydomi. Apie Viešpatį giedama psalmėse: „Jis gydo sužeistas širdis
ir aptvarsto jų žaizdas“
Jėzus
apsireiškęs šv. Faustinai, kviečia drąsiai pasinerti į Jo Gailestingumo Versmes
– Šventąsias Žaizdas, ypač Jo pervertą Šoną bei atvertą Širdį. Tie, kurie
svajojo (ar tebesvajoja) apie Bažnyčią sudarytą iš tobulųjų bei
nepriekaištingųjų, deja, buvo eretikai: montanistai, katarai, jansenistai.
Svarbiausia
žinia yra ta, kad kiekvienas iš mūsų, esame kviečiami toliau rašyti Evangeliją
– savo gyvenimu liudyti šlovinguosius Viešpaties darbus: „Savo mokinių
akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje
knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo
Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą.“
Pridėk čia ranką ir
apžiūrėk vinių vietą;
jau nebebūk netikintis,
– būk tikintis“,
aleliuja.
(Komunijos antifona)
Komentarai
Rašyti komentarą