Nuo
ankstyviausių Bažnyčios dienų, gyvuoja maldingas paprotys kalbėti septynias
atgailos psalmes. Šventasis Augustinas (†430m.)
prieš mirtį verkdamas skaitė atgailos psalmes. Jų tikslų skaičių ir seką aprašė
krikščionių rašytojas Kasiodoras (†585m). Šios psalmės ypač tinkamos melstis
Gavėnios bei išbandymų metu.
Antifona: Neprisimink, Viešpatie, mūsų ar mūsų
tėvų kalčių ir nesiimk keršto už mūsų nuodėmes.
6 psalmė - nusigandusio
nusidėjėlio malda
2
Viešpatie, nesmerk manęs įniršęs, *
savo
įtūžio ant manęs neišlieki!
3
Būk man, Viešpatie, maloningas, *
nes
aš visiškai nusikamavęs;
Viešpatie,
mane tu pagydyk, *
nes
mano kaulus sukrėtė klaikas,
4
o gyvastį – pribloškė šiurpas, *
bet
tu, o Viešpatie, – kiek ilgai dar?..
5
Viešpatie, atsigręžki! Tu mane išgelbėk! *
Išlaisvink
dėl savo ištikimosios meilės!
6
Juk tarp mirusiųjų nėra, kas tave atsimintų, *
kas
tave bešlovins Šeole?
7
Aš aimanų nukamuotas, †
kasnakt
ašaromis laistau savo lovą, *
ir
nuo raudų sudrėko mano guolis.
8
Sielvartai akis man aptemdė, *
nuo
sunkių vargų jos silpnėja.
9
Visi piktadariai, nuo manęs atsitraukit, *
nes
Viešpats išgirdo mano raudą.
10
Viešpats išklausė mano meldimą, *
Viešpats
priėmė mano maldą.
11
Bus pažeminti, siaubo apimti visi mano priešai. *
Akimirksniu
sugėdinti jie trauksis.
Garbė
Dievui – Tėvui ir Sūnui, *
ir
Šventajai Dvasiai.
Kaip
buvo pradžioje, dabar ir visados, *
ir
per amžius. Amen.
31 (32) psalmė - Džiaugsmas,
gavus nuodėmės atleidimą
1
Laimingas, kam nusižengimas atleistas, *
kuriam
nuodėmė dovanota.
2
Laimingas, kurio Viešpats kaltu nelaiko, *
kurio
dvasioje nėra apgaulės.
3
Kol tylėjau, dilo man kaulai *
kasdien
bevaitojant.
4
Slėgė juk tavo ranka dieną ir naktį, – *
suvytau
lyg žolynas nuo vasaros karščių.
5
Tada išpažinau tau savo nuodėmę, *
nenuslėpiau
savo kaltybių.
Tariau:
„Atskleisiu Viešpačiui, kuo nusidėjau“, – *
ir
tu atleidai man nuodėmę, pašalinai kaltę.
6
Todėl lemtingą valandą tau melsis visi ištikimieji žmonės; *
jei
ir grėsmingi vandenys patvintų, jų neužlietų.
7
Tu prieglobstis mano, – †
iš
vargų mane ištrauki, *
apsupi
džiugiais išganymo šūksniais.
8
„Mokysiu tave, parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; *
mano
akys budės virš tavęs, aš tau patarsiu.
9
Nebūk lyg arklys ar mulas, neturintis proto, †
kurio
narsą tramdo kamanomis ir žąslais, *
nes
kitaip jis nepaklūsta.“
10
Nedorėlio sielvartai laukia, *
o
pasitikintį Viešpačiu lydės ištikimoji jo meilė.
11
Linksminkitės Viešpatyje, džiūgaukite, teisieji, *
šūkaukite
iš džiaugsmo, visi tyraširdžiai!
Garbė
Dievui – Tėvui ir Sūnui, *
ir
Šventajai Dvasiai.
Kaip
buvo pradžioje, dabar ir visados, *
ir
per amžius. Amen.
37 (38) psalmė - Nusidėjėlis
maldauja pasigailėjimo
2
Viešpatie, nebausk manęs įpykęs, *
neplak
manęs taip įširdęs!
3
Juk tavo strėlės į mane giliai įsmigo *
ir
tavo rankos smūgiai mane ištiko.
4
Vietos sveikos nėra mano kūne nuo tavo pykčio, *
braška
mano kaulai, nes nusidėjau.
5
Virš galvos nuodėmių aš apsemtas, *
slegia
jos mane lyg našta sunkiausia.
6
Mano žaizdos pūliuoja ir dvokia *
per
manąjį kvailumą.
7
Baisiai sulinkęs ir jėgų netekęs, *
slankioju
niūrus visą dieną.
8
Mano strėnos pilnos deginančio skausmo, *
vietos
sveikos nėra mano kūne.
9
Visiškai sunykęs ir nukamuotas vaitoju, *
širdis
man iš nerimo plyšta.
10
Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu, *
tu
girdi mano dejonę.
11
Krūpčioja mano širdis, o jėgos išseko, *
akys
migla apsitraukė.
12
Mano draugai ir bičiuliai dėl mano žaizdų laikosi atokiai, *
net
artimieji iš tolo težiūri.
13
Tykantys mano gyvasties spąstus man spendžia, †
trokštantys
nuskriausti smurtu man grasina *
ir
visą laiką brandina klastą.
14
O aš – lyg negirdintis kurčius, *
kaip
nebylys, negalintis žodžio ištarti.
15
Esu lyg žmogus, atsikirsti bejėgis, *
apkurtęs
ir bežadis.
16
Bet tavimi, Viešpatie, aš pasikliauju, *
Viešpatie,
mano Dieve, tu man atsiliepsi.
17
Tavęs juk maldauju: †
„Neleisk
jiems džiūgaut dėl mano nelaimės, *
tegul
netriumfuoja, kai aš parpulsiu.“
18
Ant žūties slenksčio esu atsidūręs *
ir
mano skausmas nesiliauja.
19
Išpažįstu savo kaltę, *
dėl
nuodėmės gailiuosi.
20
O mano mirtini priešai – sveiki ir stiprėja; *
aibės
tokių, kurie be priežasties manęs nekenčia.
21
Už gera piktu jie man atmoka, *
kamuoja
už tai, kad siekiu to, kas gera.
22
Neapleisk manęs, Viešpatie! *
Mano
Dieve, nuo manęs nesitolink!
23
Skubėk man padėti, *
Viešpatie,
skubėk manęs gelbėt!
Garbė
Dievui – Tėvui ir Sūnui, *
ir
Šventajai Dvasiai.
Kaip
buvo pradžioje, dabar ir visados, *
ir
per amžius. Amen.
50 (51) psalmė –
gailesčio prašymas
3
Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, †
iš
savo begalinio gailestingumo *
sunaikink
maištingus mano darbus.
4
Nuplauk ir numazgok mano kaltę, *
nuvalyk
nuo manęs mano nuodėmę!
5
Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, *
nuolat
man prieš akis mano nuodėmė.
6
Tau, tiktai tau nusidėjau, *
dariau,
ką laikai tu piktybe.
Todėl
kaltini mane tu teisingai *
ir
teisingai teisme pasmerksi.
7
Iš tikro su kalte esu užgimęs, *
mano
motina su nuodėme mane pradėjo.
8
Tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, – *
tad
širdies gelmėje išminties mane pamokyk.
9
Apvalyk mane yzopu, ir būsiu tyras, *
nuplauk
mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
10
Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, – *
kaulai,
kuriuos išvarginai, tepradžiunga.
11
Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių *
ir
panaikink visas mano kaltybes.
12
Sukurk man tyrą širdį, o Dieve, *
manyje
atsidavusią dvasią atnaujink.
13
Neatstumki manęs nuo savo Artumo, *
neatimk
savo dvasios šventosios.
14
Išganymo džiaugsmą man vėl sugrąžinki, *
dvasios
uolumas mane tepalaiko.
15
Vesiu maištautojus į tavo kelią, *
nusidėjėlius
pas tave sugrąžinsiu.
16
Iš kraujo kaltės mane išlaisvinki, †
Dieve,
mano išganymo Dieve, – *
tuomet
mano liežuvis tavo teisumu skonėsis.
17
Viešpatie, atverk mano lūpas, *
ir
mano burna skelbs tavo šlovę.
18
Juk džiaugsmą tau teikia ne aukos, – *
deginamosios
aukos, jeigu ją atnašaučiau, tu nepriimtum.
19
Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus; †
širdies,
sugrudusios ir atgailaujančios, *
Dieve,
tu juk neatstumsi.
20
Būk dosnus Zionui iš savo gerumo, – *
tebus
atstatytos Jeruzalės sienos.
21
Tada tau patiks mūsų teisios aukos, – †
deginamosios
atnašos ir smilkinamos aukos, – *
ant
tavo aukuro jaučius tada atnašausim.
Garbė
Dievui – Tėvui ir Sūnui, *
ir
Šventajai Dvasiai.
Kaip
buvo pradžioje, dabar ir visados, *
ir
per amžius. Amen.
101 (102) psalmė - Maldavimas
pasigailėti
2
Viešpatie, išgirsk mano maldą *
ir
mano šauksmas tave tepasiekia.
3
Neslėpk nuo manęs savo veido, *
širdgėlos
dieną atsuk man savo ausį –
išgirsk,
kai tavęs šaukiuosi, *
skubėki
manęs išklausyti.
4
Juk mano dienos nyksta lyg dūmai, *
mano
kaulai tartum nuodėguliai trupa.
5
Kaip žolė mano širdis suvyto ir sudžiūvo, *
užmirštu
net atsikąst savo duonos.
6
Nuo skaudžių mano dejonių *
iš
manęs beliko tik oda ir kaulai.
7
Esu lyg paukštis tyruos, *
tarsi
pelėda apleistuos griuvėsiuos.
8
Nemiga nukamavo, aimanuoju ir skundžiuos; *
esu
lyg vienišas paukštis ant stogo.
9
Visą dieną priešai mane užgaulioja, *
mano
vardas jiems keiksmažodžiu tapo.
10
Pelenus valgau vietoje duonos, *
o
mano gėrimas – ašarom skiestas;
11
tai dėl tavo apmaudo ir pykčio aš raudu, *
nes
pakėlei mane ir nusviedei į šalį.
12
Mano dienos nyksta lyg vakaro šešėliai, *
tartum
žolynas aš vystu.
13
O tu, Viešpatie, amžinai viešpatauji, *
per
kartų kartas minės tavo vardą.
14
Pakilsi tu ir būsi gailestingas Zionui, †
nes
metas jo pasigailėti, – *
skirtasis
laikas jau atėjo.
15
Tavo tarnams net jo akmenys malonūs, *
o
jo dulkės užuojautą jiems kelia.
16
Tautos pagarbiai bijo Viešpaties vardo, *
tavo
garbės – visi žemės karaliai.
17
Juk Viešpats atstatys Zioną *
ir
apsireikš visoj savo didybėj.
18
Jis atsigręš į maldavimą vargšų, *
jų
maldos nepaniekins.
19
Tebūna tai užrašyta ateinančiai kartai, *
kad
ir būsimoji tauta garbintų Viešpatį:
20
„Viešpats pažvelgė iš savo šventumo aukštybių, – *
iš
dangaus Viešpats pažiūrėjo į žemę,
21
kad išgirstų belaisvių dejonę, *
išlaisvintų
pasmerktuosius mirti.“
22
Idant Viešpaties garsas būtų skelbiamas Zione, *
o
Jeruzalėje – jo šlovinimo giesmės,
23
kai tautos susirinks drauge su karalystėm *
Viešpačiui
tarnauti.
24
Jis išsekino man jėgas kelionėj; *
sutrumpino
mano amžių.
25
Tariau: „O mano Dieve, – †
nepaimk
manęs iš čia dienoms įpusėjus – *
tu,
kurio metai per kartų kartas tęsias.“
26
Kadaise tu padėjai pamatus žemei, *
ir
dangūs – tavo rankų darbas.
27
Jie praeis, o tu pasiliksi; †
susidėvės
jie tartum drabužiai. *
Kaip
apdarą juos mainai, ir jie atsimaino.
28
O tu – vis tas pats tebebūsi, *
ir
galo nebus tavo metams.
29
Tavo tarnų vaikai gyvens saugiai, *
tavo
Artume jų palikuonys bus stiprūs.
Garbė
Dievui – Tėvui ir Sūnui, *
ir
Šventajai Dvasiai.
Kaip
buvo pradžioje, dabar ir visados, *
ir
per amžius. Amen.
129 (130) psalmė - Troškimas
nusikratyti nuodėmės
1
Iš nevilties gilumų tavęs šaukiuosi, Viešpatie! *
†
Viešpatie, išgirsk mano balsą!
2
Tegul tavo ausys atsiveria maldavimui mano; *
išgirsk
ir būk gailestingas.
3
Jei tu, Viešpatie, paisytum kaltybių, – *
Viešpatie,
kas išliktų gyvas?
4
Betgi turi tu galią atleisti, *
kad
garbintume tave su baime.
5
Nekantriai laukiu Viešpaties pagalbos *
ir
jo žodžiu pasikliauju.
6
Labiau Viešpaties laukiu, *
negu
aušros – panaktiniai.
Labiau,
negu aušros – panaktiniai, *
7
Izraelis Viešpaties telaukia,
nes
Viešpats yra maloningas, *
didi
jo atpirkimo galybė.
8
Tikrai jis atpirks Izraelį *
iš
visų jo kaltybių.
Garbė
Dievui – Tėvui ir Sūnui, *
ir
Šventajai Dvasiai.
Kaip
buvo pradžioje, dabar ir visados, *
ir
per amžius. Amen.
142 (143) psalmė - Atgailaujančio
prašymas pagalbos
1
Viešpatie, išgirsk mano maldą! †
Atkreipk
savo ausį, o Teisusis, *
išklausyk
manęs, Ištikimasis!
2
Nenuteisk savojo tarno, *
nes
prieš tave nėra teisus nė vienas gyvasis.
3
Persekioja mane priešas, – *
parbloškė
mane ant žemės,
paliko
sėdintį tamsybėj *
lyg
tuos, kurie seniai jau numirę.
4
Baimė mane sukaustė, *
širdis
sustingo krūtinėj.
5
Senąsias dienas prisiminęs, †
apmąstau
visus tavuosius darbus, *
svarstau,
ką tavo rankos sukūrė.
6
Rankas į tave iškėliau, – *
tavęs
lyg išdžiūvusi žemė ilgiuosi.
7
Viešpatie, skubiai man atsiliepki! *
Neviltis
mane skandina!
Neslėpk
nuo manęs savo veido, *
kad
neprilygčiau tiems, kurie žengia į Duobę.
8
Auštant atskleisk man ištikimąją savo meilę, *
nes
tavimi pasikliauju.
Parodyk
man kelią, kuriuo turėčiau eiti, *
nes
į tave keliu savo širdį.
9
Išgelbėk, Viešpatie, mane nuo priešų, *
pas
tave aš prieglobsčio ieškau.
10
Mokyk mane vykdyti tavo valią, *
juk
tu esi mano Dievas.
Tavo
dvasia maloninga *
lygiu
taku tegul mane veda!
11
Viešpatie, savo vardo garbei gyvastį mano apsaugok; *
dėl
savo teisumo mane iš nelaimių išgelbėk.
12
Savo ištikimo gerumo dėlei *
padaryk
galą mano priešams, –
sunaikink
visus mano engėjus, *
nes
esu tavo tarnas.
Garbė
Dievui – Tėvui ir Sūnui, *
ir
Šventajai Dvasiai.
Kaip
buvo pradžioje, dabar ir visados, *
ir
per amžius. Amen.
Antifona: Neprisimink, Viešpatie, mūsų ar mūsų
tėvų kalčių ir nesiimk keršto už mūsų nuodėmes.
Meldžiantis bendrai, po Atgailos
psalmių visuomet kalbama Visų šventųjų litanija.
Dėkoju!
AtsakytiPanaikinti