SEPTYNIOS ATGAILOS PSALMĖS

Nuo ankstyviausių Bažnyčios dienų, gyvuoja maldingas paprotys kalbėti septynias atgailos psalmes. Šventasis Augustinas (430m.) prieš mirtį verkdamas skaitė atgailos psalmes. Jų tikslų skaičių ir seką aprašė krikščionių rašytojas Kasiodoras (†585m). Šios psalmės ypač tinkamos melstis Gavėnios bei išbandymų metu.

 

Antifona: Neprisimink, Viešpatie, mūsų ar mūsų tėvų kalčių ir nesiimk keršto už mūsų nuodėmes.

 

6 psalmė - nusigandusio nusidėjėlio malda

2 Viešpatie, nesmerk manęs įniršęs, *

savo įtūžio ant manęs neišlieki!

3 Būk man, Viešpatie, maloningas, *

nes aš visiškai nusikamavęs;

Viešpatie, mane tu pagydyk, *

nes mano kaulus sukrėtė klaikas,

4 o gyvastį – pribloškė šiurpas, *

bet tu, o Viešpatie, – kiek ilgai dar?..

5 Viešpatie, atsigręžki! Tu mane išgelbėk! *

Išlaisvink dėl savo ištikimosios meilės!

6 Juk tarp mirusiųjų nėra, kas tave atsimintų, *

kas tave bešlovins Šeole?

7 Aš aimanų nukamuotas, †

kasnakt ašaromis laistau savo lovą, *

ir nuo raudų sudrėko mano guolis.

8 Sielvartai akis man aptemdė, *

nuo sunkių vargų jos silpnėja.

9 Visi piktadariai, nuo manęs atsitraukit, *

nes Viešpats išgirdo mano raudą.

10 Viešpats išklausė mano meldimą, *

Viešpats priėmė mano maldą.

11 Bus pažeminti, siaubo apimti visi mano priešai. *

Akimirksniu sugėdinti jie trauksis.

Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, *

ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, *

ir per amžius. Amen.

 

31 (32) psalmė - Džiaugsmas, gavus nuodėmės atleidimą

1 Laimingas, kam nusižengimas atleistas, *

kuriam nuodėmė dovanota.

2 Laimingas, kurio Viešpats kaltu nelaiko, *

kurio dvasioje nėra apgaulės.

3 Kol tylėjau, dilo man kaulai *

kasdien bevaitojant.

4 Slėgė juk tavo ranka dieną ir naktį, – *

suvytau lyg žolynas nuo vasaros karščių.

5 Tada išpažinau tau savo nuodėmę, *

nenuslėpiau savo kaltybių.

Tariau: „Atskleisiu Viešpačiui, kuo nusidėjau“, – *

ir tu atleidai man nuodėmę, pašalinai kaltę.

6 Todėl lemtingą valandą tau melsis visi ištikimieji žmonės; *

jei ir grėsmingi vandenys patvintų, jų neužlietų.

7 Tu prieglobstis mano, – †

iš vargų mane ištrauki, *

apsupi džiugiais išganymo šūksniais.

8 „Mokysiu tave, parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; *

mano akys budės virš tavęs, aš tau patarsiu.

9 Nebūk lyg arklys ar mulas, neturintis proto, †

kurio narsą tramdo kamanomis ir žąslais, *

nes kitaip jis nepaklūsta.“

10 Nedorėlio sielvartai laukia, *

o pasitikintį Viešpačiu lydės ištikimoji jo meilė.

11 Linksminkitės Viešpatyje, džiūgaukite, teisieji, *

šūkaukite iš džiaugsmo, visi tyraširdžiai!

Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, *

ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, *

ir per amžius. Amen.

 

37 (38) psalmė - Nusidėjėlis maldauja pasigailėjimo

2 Viešpatie, nebausk manęs įpykęs, *

neplak manęs taip įširdęs!

3 Juk tavo strėlės į mane giliai įsmigo *

ir tavo rankos smūgiai mane ištiko.

4 Vietos sveikos nėra mano kūne nuo tavo pykčio, *

braška mano kaulai, nes nusidėjau.

5 Virš galvos nuodėmių aš apsemtas, *

slegia jos mane lyg našta sunkiausia.

6 Mano žaizdos pūliuoja ir dvokia *

per manąjį kvailumą.

7 Baisiai sulinkęs ir jėgų netekęs, *

slankioju niūrus visą dieną.

8 Mano strėnos pilnos deginančio skausmo, *

vietos sveikos nėra mano kūne.

9 Visiškai sunykęs ir nukamuotas vaitoju, *

širdis man iš nerimo plyšta.

10 Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu, *

tu girdi mano dejonę.

11 Krūpčioja mano širdis, o jėgos išseko, *

akys migla apsitraukė.

12 Mano draugai ir bičiuliai dėl mano žaizdų laikosi atokiai, *

net artimieji iš tolo težiūri.

13 Tykantys mano gyvasties spąstus man spendžia, †

trokštantys nuskriausti smurtu man grasina *

ir visą laiką brandina klastą.

14 O aš – lyg negirdintis kurčius, *

kaip nebylys, negalintis žodžio ištarti.

15 Esu lyg žmogus, atsikirsti bejėgis, *

apkurtęs ir bežadis.

16 Bet tavimi, Viešpatie, aš pasikliauju, *

Viešpatie, mano Dieve, tu man atsiliepsi.

17 Tavęs juk maldauju: †

„Neleisk jiems džiūgaut dėl mano nelaimės, *

tegul netriumfuoja, kai aš parpulsiu.“

18 Ant žūties slenksčio esu atsidūręs *

ir mano skausmas nesiliauja.

19 Išpažįstu savo kaltę, *

dėl nuodėmės gailiuosi.

20 O mano mirtini priešai – sveiki ir stiprėja; *

aibės tokių, kurie be priežasties manęs nekenčia.

21 Už gera piktu jie man atmoka, *

kamuoja už tai, kad siekiu to, kas gera.

22 Neapleisk manęs, Viešpatie! *

Mano Dieve, nuo manęs nesitolink!

23 Skubėk man padėti, *

Viešpatie, skubėk manęs gelbėt!

Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, *

ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, *

ir per amžius. Amen.

 

50 (51) psalmė – gailesčio prašymas

3 Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, †

iš savo begalinio gailestingumo *

sunaikink maištingus mano darbus.

4 Nuplauk ir numazgok mano kaltę, *

nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!

5 Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, *

nuolat man prieš akis mano nuodėmė.

6 Tau, tiktai tau nusidėjau, *

dariau, ką laikai tu piktybe.

Todėl kaltini mane tu teisingai *

ir teisingai teisme pasmerksi.

7 Iš tikro su kalte esu užgimęs, *

mano motina su nuodėme mane pradėjo.

8 Tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, – *

tad širdies gelmėje išminties mane pamokyk.

9 Apvalyk mane yzopu, ir būsiu tyras, *

nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.

10 Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, – *

kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga.

11 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių *

ir panaikink visas mano kaltybes.

12 Sukurk man tyrą širdį, o Dieve, *

manyje atsidavusią dvasią atnaujink.

13 Neatstumki manęs nuo savo Artumo, *

neatimk savo dvasios šventosios.

14 Išganymo džiaugsmą man vėl sugrąžinki, *

dvasios uolumas mane tepalaiko.

15 Vesiu maištautojus į tavo kelią, *

nusidėjėlius pas tave sugrąžinsiu.

16 Iš kraujo kaltės mane išlaisvinki, †

Dieve, mano išganymo Dieve, – *

tuomet mano liežuvis tavo teisumu skonėsis.

17 Viešpatie, atverk mano lūpas, *

ir mano burna skelbs tavo šlovę.

18 Juk džiaugsmą tau teikia ne aukos, – *

deginamosios aukos, jeigu ją atnašaučiau, tu nepriimtum.

19 Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus; †

širdies, sugrudusios ir atgailaujančios, *

Dieve, tu juk neatstumsi.

20 Būk dosnus Zionui iš savo gerumo, – *

tebus atstatytos Jeruzalės sienos.

21 Tada tau patiks mūsų teisios aukos, – †

deginamosios atnašos ir smilkinamos aukos, – *

ant tavo aukuro jaučius tada atnašausim.

Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, *

ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, *

ir per amžius. Amen.

 

101 (102) psalmė - Maldavimas pasigailėti

2 Viešpatie, išgirsk mano maldą *

ir mano šauksmas tave tepasiekia.

3 Neslėpk nuo manęs savo veido, *

širdgėlos dieną atsuk man savo ausį –

išgirsk, kai tavęs šaukiuosi, *

skubėki manęs išklausyti.

4 Juk mano dienos nyksta lyg dūmai, *

mano kaulai tartum nuodėguliai trupa.

5 Kaip žolė mano širdis suvyto ir sudžiūvo, *

užmirštu net atsikąst savo duonos.

6 Nuo skaudžių mano dejonių *

iš manęs beliko tik oda ir kaulai.

7 Esu lyg paukštis tyruos, *

tarsi pelėda apleistuos griuvėsiuos.

8 Nemiga nukamavo, aimanuoju ir skundžiuos; *

esu lyg vienišas paukštis ant stogo.

9 Visą dieną priešai mane užgaulioja, *

mano vardas jiems keiksmažodžiu tapo.

10 Pelenus valgau vietoje duonos, *

o mano gėrimas – ašarom skiestas;

11 tai dėl tavo apmaudo ir pykčio aš raudu, *

nes pakėlei mane ir nusviedei į šalį.

12 Mano dienos nyksta lyg vakaro šešėliai, *

tartum žolynas aš vystu.

13 O tu, Viešpatie, amžinai viešpatauji, *

per kartų kartas minės tavo vardą.

14 Pakilsi tu ir būsi gailestingas Zionui, †

nes metas jo pasigailėti, – *

skirtasis laikas jau atėjo.

15 Tavo tarnams net jo akmenys malonūs, *

o jo dulkės užuojautą jiems kelia.

16 Tautos pagarbiai bijo Viešpaties vardo, *

tavo garbės – visi žemės karaliai.

17 Juk Viešpats atstatys Zioną *

ir apsireikš visoj savo didybėj.

18 Jis atsigręš į maldavimą vargšų, *

jų maldos nepaniekins.

19 Tebūna tai užrašyta ateinančiai kartai, *

kad ir būsimoji tauta garbintų Viešpatį:

20 „Viešpats pažvelgė iš savo šventumo aukštybių, – *

iš dangaus Viešpats pažiūrėjo į žemę,

21 kad išgirstų belaisvių dejonę, *

išlaisvintų pasmerktuosius mirti.“

22 Idant Viešpaties garsas būtų skelbiamas Zione, *

o Jeruzalėje – jo šlovinimo giesmės,

23 kai tautos susirinks drauge su karalystėm *

Viešpačiui tarnauti.

24 Jis išsekino man jėgas kelionėj; *

sutrumpino mano amžių.

25 Tariau: „O mano Dieve, – †

nepaimk manęs iš čia dienoms įpusėjus – *

tu, kurio metai per kartų kartas tęsias.“

26 Kadaise tu padėjai pamatus žemei, *

ir dangūs – tavo rankų darbas.

27 Jie praeis, o tu pasiliksi; †

susidėvės jie tartum drabužiai. *

Kaip apdarą juos mainai, ir jie atsimaino.

28 O tu – vis tas pats tebebūsi, *

ir galo nebus tavo metams.

29 Tavo tarnų vaikai gyvens saugiai, *

tavo Artume jų palikuonys bus stiprūs.

Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, *

ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, *

ir per amžius. Amen.

 

129 (130) psalmė - Troškimas nusikratyti nuodėmės

1 Iš nevilties gilumų tavęs šaukiuosi, Viešpatie! *

† Viešpatie, išgirsk mano balsą!

2 Tegul tavo ausys atsiveria maldavimui mano; *

išgirsk ir būk gailestingas.

3 Jei tu, Viešpatie, paisytum kaltybių, – *

Viešpatie, kas išliktų gyvas?

4 Betgi turi tu galią atleisti, *

kad garbintume tave su baime.

5 Nekantriai laukiu Viešpaties pagalbos *

ir jo žodžiu pasikliauju.

6 Labiau Viešpaties laukiu, *

negu aušros – panaktiniai.

Labiau, negu aušros – panaktiniai, *

7 Izraelis Viešpaties telaukia,

nes Viešpats yra maloningas, *

didi jo atpirkimo galybė.

8 Tikrai jis atpirks Izraelį *

iš visų jo kaltybių.

Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, *

ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, *

ir per amžius. Amen.

 

142 (143) psalmė - Atgailaujančio prašymas pagalbos

1 Viešpatie, išgirsk mano maldą! †

Atkreipk savo ausį, o Teisusis, *

išklausyk manęs, Ištikimasis!

2 Nenuteisk savojo tarno, *

nes prieš tave nėra teisus nė vienas gyvasis.

3 Persekioja mane priešas, – *

parbloškė mane ant žemės,

paliko sėdintį tamsybėj *

lyg tuos, kurie seniai jau numirę.

4 Baimė mane sukaustė, *

širdis sustingo krūtinėj.

5 Senąsias dienas prisiminęs, †

apmąstau visus tavuosius darbus, *

svarstau, ką tavo rankos sukūrė.

6 Rankas į tave iškėliau, – *

tavęs lyg išdžiūvusi žemė ilgiuosi.

7 Viešpatie, skubiai man atsiliepki! *

Neviltis mane skandina!

Neslėpk nuo manęs savo veido, *

kad neprilygčiau tiems, kurie žengia į Duobę.

8 Auštant atskleisk man ištikimąją savo meilę, *

nes tavimi pasikliauju.

Parodyk man kelią, kuriuo turėčiau eiti, *

nes į tave keliu savo širdį.

9 Išgelbėk, Viešpatie, mane nuo priešų, *

pas tave aš prieglobsčio ieškau.

10 Mokyk mane vykdyti tavo valią, *

juk tu esi mano Dievas.

Tavo dvasia maloninga *

lygiu taku tegul mane veda!

11 Viešpatie, savo vardo garbei gyvastį mano apsaugok; *

dėl savo teisumo mane iš nelaimių išgelbėk.

12 Savo ištikimo gerumo dėlei *

padaryk galą mano priešams, –

sunaikink visus mano engėjus, *

nes esu tavo tarnas.

Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, *

ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, *

ir per amžius. Amen.

 

Antifona: Neprisimink, Viešpatie, mūsų ar mūsų tėvų kalčių ir nesiimk keršto už mūsų nuodėmes.

 

Meldžiantis bendrai, po Atgailos psalmių visuomet kalbama Visų šventųjų litanija.

Komentarai

Rašyti komentarą