Viešpaties krikštas pirmąkart paminėtas II-II a. sandūroje Klemenso Aleksandriečio. IV a. pabaigoje Viešpaties Krikšto šventė, minima sausio 6 dieną, plačiai paplinta Rytų Bažnyčioje, o IV a. viduryje plinta ir Vakarų Bažnyčioje; dažnai minimas kaip Viešpaties Apsireiškimas. Tuo metu kai kurios Rytų Bažnyčios perėmė iš Vakarų tradicijos Viešpaties Gimimo šventę, kuri imta švęsti tą pačią dieną, kaip ir Viešpaties Krikštas (ši tradicija paremta Luko aiškinimu (Lk 3, 23 ), pagal kurį Jėzus pradėjo savo tarnystę. Tačiau VI a. Kristaus Gimimas įsitvirtino kaip savarankiška šventė (gruodžio 25 d.) daugumoje Bažnyčių. Iki šiol sausio 6 d. Armėnų Apaštalinė Bažnyčia švenčia Kalėdas ir Viešpaties Krikštą kartu. Pagal Bizantijos tradiciją, Viešpaties Krikštas yra viena iš dvylikos pagrindinių švenčių. Savo liturgija ši šventė panaši į Kalėdų šventės liturgiją. Vienas ryškiausių šios šventės ypatumų – prie vandens telkinių atliekama vandens šventinimo apeiga, susiklosčiusi jau X a. Konstantinopolyje. Rusijoje ši apeiga vyksta prie ekečių (vadinamų jordane), prie kurių statomi kryžiai ar netgi varpinės iš ledo. Vakaruose ankstyvaisiais viduramžiais Viešpaties Krikštas nustojo būti savarankiška švente, į sausio 6 dieną buvo sujungti trys evangeliniai įvykiai: Betliejaus žvaigždės pasirodymas ir išminčių pagarbinimas, Viešpaties Krikštas, pirmasis Viešpaties stebuklas Galilėjos Kanos vestuvėse. Atskiruose Vakarų Europos regionuose šią dieną užbaigdavo vandens šventinimo apeigos, perimtos iš Bizantijos tradicijos. Ilgainiui išskirtinė Viešpaties Krikšto šventės liturgija Vakarų Bažnyčioje beveik išnyko. Po Vatikano II Susirinkimo liturginio kalendoriaus reformos Katalikų Bažnyčioje Viešpaties Krikštas tapo atskira švente: ji švenčiama pirmąjį sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo; ji užbaigia Kalėdinį laiką liturgijoje. Išskirtiniais atvejais, kai Viešpaties Apsireiškimas perkeliamas į sekmadienį, Viešpaties Krikštas švenčiamas kitą dieną.
šaltinis: Vatikano radijas
Komentarai
Rašyti komentarą