Vasario 5-ąją, šv. Agotos dieną, bažnyčioje paprastai susirenka daugiau žmonių, negu kitais šiokiadieniais. Daugiausia būna pagyvenusio amžiaus moterų. Taip pat ir pats Agotos vardas siejasi su senesniais žmonėmis, nėra populiaru duoti jį ką tik gimusioms mergytėms. Gal todėl daugeliui ir pati Agota yra kažkokia “sena” šventoji. Kaip čia yra iš tikrųjų? Mažai ką žinome Apie Agotos gyvenimą. Kilusi ji iš Sicilijos miesto Katanijos. Tikriausiai apie 250-uosius metus buvo nukankinta dėl tikėjimo į Kristų. Legenda pasakoja, kad ši aukštos kilmės mergina nesutiko tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus. Už tai susilaukė grasinimų ir galiausiai - persekiojimo. Įmesta į kalėjimą neatsisakė savo tikėjimo. Prefektas įsakė jai nupjauti krūtis, tačiau naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Vis tik jos persekiotojai nepaliko ramybėje ir kitą dieną po žiaurių kankinimų Agota mirė. Taigi Agota tikrai buvo visai jauna. Ši mergina nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu ir, greičiausiai, labai greitai išplito. Tai patvirtina ir faktas, kad jos vardas pateko tarp nedaugelio šventųjų, minimų Mišių Eucharistinėje maldoje. Šeštame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jau iškilo jos vardo bažnyčia. Žinoma, labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje, Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų. Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį, - kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir nelaimių. Be abejo, šis paprotys siejasi su jau minėtu Katanijos išgelbėjimu nuo degančios ugnikalnio lavos. Agotos gyvenimas iškalbingai liudija ir apie kitą ugnį, kuriai šventoji taip pat neleido užsiliepsnoti. Mergystė, kurią gynė Agota, bei jos kankinystė - didžiausias pasiaukojimas dėl Kristaus, saugantis kiekvieną žmonių bendruomenę nuo žemų aistrų ir nuodėmės gaisro. Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk “kiekvienas palaiminimas - tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671). Tai ir yra svarbiausia - kad pasitikėtume ne duona, ne kreida, žvakėmis ar dar kuo nors, bet geruoju Viešpačiu, į kurį kreiptis tie daiktai vienaip ar kitaip paskatina. Pietų Amerikos vyskupai yra gražiai pasisakę apie liaudišką religingumą ir jo reikšmę: Liaudiškas religingumas iš esmės sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiausius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies nuovoka sugeba sinkretiškai aprėpti gyvenimą; ji kūrybingai susieja kas dieviška ir kas žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis - tai krikščioniškasis humanizmas, kuris tvirtai pabrėžia kiekvieno žmogaus, kaip Dievo vaiko, orumą, deda žmonių brolybės pamatus, moko bendrauti su gamta ir suvokti darbo prasmę, nuteikia gyventi džiugiai ir giedrai net ir tada, kai susiduriama su gyvenimo sunkumais. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje pirmiausia tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų (Pueblos Sinodo dokumentas 1979 m.).
kun. Lionginas Virbalas SJ
šaltinis http://www.skrynia.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą