KAS YRA IR NĖRA PASNINKAS ?

KAS YRA IR KAS NĖRA PASNINKAS ?

“Pasninkas – dvasinis ginklas kovai su vergavimu sau patiems”

Popiežius Benediktas XVI

Vienas iš Gavėnią lydinčių ženklų yra pasninkas. Dauguma išgirdę šį žodį iš kart susieja jį su mėsos nevalgymu penktadieniais. Ar tai ir yra pasninkas ?

Pasninkas nėra Krikščionybės išradimas, jis gimė daug ankščiau – visos religijos suvokė, kad yra būtina atsisakyti kūniško maisto, kad siela labiau apsivalytų ir taptų jautresnė dvasiniams dalykams.

Pasninkas yra neatskiriamas nuo Senojo Testamento pasaulėžiūros, pats Jėzus pasninkavo, taip pat ir Jo mokiniai. Tad kokia yra krikščioniško pasninko esmė ?

Pasninkas pirmiausia mums primena, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Vadinasi, atgailos dvasios perspektyvoje pasninkas kviečia pajusti ir įvardinti tikruosius trūkumus, o tada susimąstyti apie grįžimą prie Dievo. Todėl svarbu ne vien įstatymo raidė, bet ir pasninko dvasia. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių pasninkas buvo neatsiejamas nuo išmaldos ir gailestingumo darbų. Tai ką žmogus sutaupydavo pasninkaudamas – atiduodavo stokojančiam. Pasninkas – tai proga atitaisyti pažeistą socialinį teisingumą.

Seniau pasninko taisyklės buvo itin griežtos ir dienų kada reikia pasninkauti būta labai daug (ši tradicija išsaugota Ortodoksų Bažnyčioje). Šiais laikais, tikriausiai tik griežtos regulos vienuolynuose visą Gavėnią laikomasi pasninko – mėsos nevalgymo.

Dabartiniai Bažnyčios nuostatai pasninką išskiria į dvi dalis:

1.        Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencija).

Nuo mėsiškų valgių turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, – Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus.

Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas draudžia valgyti žinduolių ir paukščių mėsą ir tai, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes.

2.      Pasninkas

Leidžiama per dieną valgyti sočiai tik kartą, kitus du kartus dera valgyti mažiau nei įprasta. Negalima užkandžiauti. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus. Nedraudžiama vartoti kavos, arbatos, sulčių.

Pasninkas privalomas (kartu su susilaikymu nuo mėsos) Pelenų dieną, Didį Penktadienį.

Nuo šių įstatymų laikymosi yra atleidžiami:

a)                  ligoniai ir kūdikių laukiančios bei juos maitinančios motinos;

b)                  visi negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti tai, kas jiems duodama;

c)                  krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai;

d)                  dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą.

Jei dėl priežasties svarbos abejojama arba priežastis nėra pakankamai svarbi, tikintieji gali kreiptis į bažnytinę vyresnybę (parapijos kleboną), prašydami atleisti nuo šių įsakymų laikymosi.

Bažnyčios Tradicijoje egzistuoja ir pasninkas vien duona ir vandeniu, tačiau dėl šitokio pasninkavimo reiktų pasitarti su dvasios vadu ar nuodėmklausiu, kad tai nebūtų priežastis didesnei puikybei ar fizinės sveikatos sutrikdymui.

Reikia taip pat atsiminti, jog susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymai visuomet turi karitatyvinį bei socialinį pobūdį. Bažnyčia atkreipia dėmesį į tai, jog artimo meilė reikalauja dalį išlaidų skirti vargšams, ypač tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Tikras apsimarinimas taip pat visuomet įpareigoja atkurti pažeistą socialinį teisingumą, pvz.: mokėti teisingą atlyginimą, sugrąžinti neteisėtai pasisavintą nuosavybę, atitaisyti skriaudą, atlyginti žalą, atšaukti šmeižtą ir t. t.

Pasninko dvasia reikalauja susilaikyti nuo prabangaus maisto. Tikintieji taip pat skatinami atsisakyti tų maisto produktų, kuriems jaučiamas ypatingas pomėgis ar net priklausomybė nuo jų, pvz.: kava, saldumynai, alkoholis, tabakas ir pan.

Susilaikymą nuo mėsiškų valgių (abstinenciją) bei pasninką lydinti atgailos dvasia įpareigoja tikinčiuosius Gavėnios metu nerengti triukšmingų pasilinksminimų, griežčiau, negu paprastai, vengti svaigalų, atsakingiau vertinti laiką, skiriamą darbui, laisvalaikiui, pramogoms ar asmeniniams pomėgiams, laiką, praleidžiamą prie televizoriaus ar kompiuterio.

Atgailą ir apsimarinimą turi lydėti kova su blogais polinkiais, įpročiais ir ydomis.

Taigi, pasninkas nėra vien raciono pakeitimas ar katalikiška dietos programa, bet pirmiausia pastanga pakeisti savo mąstymą ir išsilaisvinti nuo įvairiausių mus pavergiančių troškimų ir įpročių. Pasninkas mus pakylėja link Dievo ir parodo mūsų kaip kūrinių išskirtinumą  - juk gyvūnai nepasninkauja – juos valdo instinktai, o mes atsisakydami to ko mums norisi ar reikia, parodome, kad esame laisvos būtybės, gebančios rinktis.