Kiekvieną vilnietį ir miesto svečią, įeinantį ar iškeliaujantį pro vienintelius iki mūsų dienų išlikusius senovinius Vilniaus gynybinės sienos vartus, ilgainiui pradėtus vadinti Aušros Vartais, iš malonėmis garsėjančio paveikslo, prie kurio nuo seno traukia maldininkai iš Vakarų ir Rytų, palydi Gailestingoji Dievo ir mūsų Motina Marija.
Lietuvoje kur kas mažiau žinoma apie šių laikų Dievo gailestingumo ženklą - Gailestingojo Jėzaus paveikslą, dažnai vadinamą tiesiog Dievo Gailestingumo paveikslu. Pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus ir jai nuolat prižiūrint 1934 m. jį nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. būtent Aušros Vartų koplyčioje, Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus. Tridienio pamaldose dalyvavusi ses. Faustina savo dienoraštyje rašė mačiusi, kaip Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodęs lyg gyvas, iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklidę tolyn...
Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau - keletą kartų Vilniuje. Čia ji atvyko Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno vyresnybės nurodymu po 1933 m. duotų amžinųjų įžadų ir gyveno iki 1936-ųjų. (Anksčiau Vilniuje keletą mėnesių praleido dar 1929 m.; namas Grybo g. 29A, kuriame buvo įsikūrusios seserys, tebėra išlikęs ir šiuo metu restauruojamas.)
Jėzus apsireiškė taip, kaip pagal ses. Faustinos pasakojimus nutapytas dailininko Kazimirovskio paveiksle. Sujuosta balta tunika vilkįs Išganytojas pakėlęs dešinę ranką laimina žmones, žemės keleivius, lyg tardamas: „Ramybė jums", - šį Jėzaus pasveikinimą girdime Atvelykio sekmadienio Žodžio liturgijoje. Tą dieną Bažnyčioje skaitoma Evangelija pagal Joną pasakoja apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą Paskutinės Vakarienės kambaryje ir įsteigtą Atgailos sakramentą. Kraujo ir vandens spinduliai, trykštantys iš pervertos Jėzaus Širdies (paveiksle ją pridengia Šviesos pluoštai), žaizdos ant delnų ir pėdų primena Didžiojo Penktadienio įvykius. Taigi Dievo Gailestingumo paveikslas susieja du evangelinius įvykius, kurie ypač akivaizdžiai liudija gailestingąją Dievo meilę žmogui.
Kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia kaip begalinės gailestingumo malonės, kurias Jis išlieja savo mylimiems žmonėms, į mus trykšta du spinduliai - balzganas ir raudonas. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas - kraują, sielos gyvybę. Krikšto ir Atgailos sakramentai sielą apvalo, Eucharistija ją labiausiai gaivina. Tad šiedu spinduliai mums byloja apie sakramentus ir visas Šventosios Dvasios malones, kurių biblinis simbolis yra vanduo, o Kristaus Kraujas ženklina Naująją Dievo sudarytą Sandorą su žmogumi. Ses. Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po atvaizdu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi", kuris primintų,kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones. Pats paveikslas turėjo būti pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, o šis sekmadienis tapti Gailestingumo švente.
Tiems, kurie gerbs šį paveikslą, Jėzus žadėjo pasisekimą krikščioniško tobulėjimo kelyje, laimingą mirtį bei kitų malonių, kurių žmonės prašys. Šį paveikslą gerbianti siela nežus, - kalbėjo Jis ses. Faustinai. - Ne iš dažų ir tapybos grožio kyla šio atvaizdo didybė, bet iš mano malonės,- guodė Išganytojas seserį, raudančią, kad paveikslas ne toks gražus kaip jos regėjimas. Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones.
Pirma, paveikslas liudija didį Dievo gailestingumą, visiškai apsireiškusį Velykų slėpinyje. Antra, pats Jėzus ses. Faustinai priminė, kad Jo gailestingumas žmogui kelia savus reikalavimus - be veiklios artimo meilės nedaug tepadės net pats stipriausias tikėjimas. Todėl Jis primygtinai ragino Faustiną melstis už nusidėjėlius. Šaukis mano gailestingumo nusidėjėliams, aš trokštu juos išgelbėti. Kai tu atgailaudama ir tikėdama kalbėsi šią maldą už nusidėjėlį, aš jam suteiksiu atsivertimo malonę. Štai toji malda: „O Kraujau ir Vandenie, kurs ištryškai iš Jėzaus Širdies kaip gailestingumo mums versmė, pasitikiu Tavimi".
Vilniuje ses. Faustina sutiko keletą kartų regėjimuose matytą seserų nuodėmklausį kun. Mykolą Sopočką. Šis universiteto teologijos profesorius tapo jos dvasios tėvu ir padėjo imtis patikėtos misijos - skelbti Viešpaties gailestingumą. Tai mano ištikimas tarnas, jis tau padės vykdyti mano valią žemėje,- drąsino Faustiną Jėzus. Kun. M. Sopočka paragino ses. Faustiną rašyti dienoraštį, geriausiai atskleidžiantį, kokią žinią Viešpats nori perduoti žmonėms.
Lietuvoje kur kas mažiau žinoma apie šių laikų Dievo gailestingumo ženklą - Gailestingojo Jėzaus paveikslą, dažnai vadinamą tiesiog Dievo Gailestingumo paveikslu. Pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus ir jai nuolat prižiūrint 1934 m. jį nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. būtent Aušros Vartų koplyčioje, Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus. Tridienio pamaldose dalyvavusi ses. Faustina savo dienoraštyje rašė mačiusi, kaip Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodęs lyg gyvas, iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklidę tolyn...
Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau - keletą kartų Vilniuje. Čia ji atvyko Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno vyresnybės nurodymu po 1933 m. duotų amžinųjų įžadų ir gyveno iki 1936-ųjų. (Anksčiau Vilniuje keletą mėnesių praleido dar 1929 m.; namas Grybo g. 29A, kuriame buvo įsikūrusios seserys, tebėra išlikęs ir šiuo metu restauruojamas.)
Jėzus apsireiškė taip, kaip pagal ses. Faustinos pasakojimus nutapytas dailininko Kazimirovskio paveiksle. Sujuosta balta tunika vilkįs Išganytojas pakėlęs dešinę ranką laimina žmones, žemės keleivius, lyg tardamas: „Ramybė jums", - šį Jėzaus pasveikinimą girdime Atvelykio sekmadienio Žodžio liturgijoje. Tą dieną Bažnyčioje skaitoma Evangelija pagal Joną pasakoja apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą Paskutinės Vakarienės kambaryje ir įsteigtą Atgailos sakramentą. Kraujo ir vandens spinduliai, trykštantys iš pervertos Jėzaus Širdies (paveiksle ją pridengia Šviesos pluoštai), žaizdos ant delnų ir pėdų primena Didžiojo Penktadienio įvykius. Taigi Dievo Gailestingumo paveikslas susieja du evangelinius įvykius, kurie ypač akivaizdžiai liudija gailestingąją Dievo meilę žmogui.
Kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia kaip begalinės gailestingumo malonės, kurias Jis išlieja savo mylimiems žmonėms, į mus trykšta du spinduliai - balzganas ir raudonas. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas - kraują, sielos gyvybę. Krikšto ir Atgailos sakramentai sielą apvalo, Eucharistija ją labiausiai gaivina. Tad šiedu spinduliai mums byloja apie sakramentus ir visas Šventosios Dvasios malones, kurių biblinis simbolis yra vanduo, o Kristaus Kraujas ženklina Naująją Dievo sudarytą Sandorą su žmogumi. Ses. Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po atvaizdu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi", kuris primintų,kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones. Pats paveikslas turėjo būti pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, o šis sekmadienis tapti Gailestingumo švente.
Tiems, kurie gerbs šį paveikslą, Jėzus žadėjo pasisekimą krikščioniško tobulėjimo kelyje, laimingą mirtį bei kitų malonių, kurių žmonės prašys. Šį paveikslą gerbianti siela nežus, - kalbėjo Jis ses. Faustinai. - Ne iš dažų ir tapybos grožio kyla šio atvaizdo didybė, bet iš mano malonės,- guodė Išganytojas seserį, raudančią, kad paveikslas ne toks gražus kaip jos regėjimas. Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones.
Pirma, paveikslas liudija didį Dievo gailestingumą, visiškai apsireiškusį Velykų slėpinyje. Antra, pats Jėzus ses. Faustinai priminė, kad Jo gailestingumas žmogui kelia savus reikalavimus - be veiklios artimo meilės nedaug tepadės net pats stipriausias tikėjimas. Todėl Jis primygtinai ragino Faustiną melstis už nusidėjėlius. Šaukis mano gailestingumo nusidėjėliams, aš trokštu juos išgelbėti. Kai tu atgailaudama ir tikėdama kalbėsi šią maldą už nusidėjėlį, aš jam suteiksiu atsivertimo malonę. Štai toji malda: „O Kraujau ir Vandenie, kurs ištryškai iš Jėzaus Širdies kaip gailestingumo mums versmė, pasitikiu Tavimi".
Vilniuje ses. Faustina sutiko keletą kartų regėjimuose matytą seserų nuodėmklausį kun. Mykolą Sopočką. Šis universiteto teologijos profesorius tapo jos dvasios tėvu ir padėjo imtis patikėtos misijos - skelbti Viešpaties gailestingumą. Tai mano ištikimas tarnas, jis tau padės vykdyti mano valią žemėje,- drąsino Faustiną Jėzus. Kun. M. Sopočka paragino ses. Faustiną rašyti dienoraštį, geriausiai atskleidžiantį, kokią žinią Viešpats nori perduoti žmonėms.
šaltinis: http://www.gailestingumas.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą