„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios Jo kūno ypatybės. Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai Jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė, aiškino jiems apie Dievo karalystę, Jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda. Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje. Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.
Tai, kad Prisikėlusiojo garbė tuo metu dar buvo pridengta, atskleidė mįslingi Jo žodžiai, pasakyti Marijai Magdalietei: „Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą'“ (Jn 20, 17). Tai parodo, jog prisikėlusio ir Dievo dešinėn pakelto Kristaus garbės spindėjimas skiriasi; tą ir išryškino istorinis ir drauge transcendentinis Žengimo į dangų įvykis.
Šis paskutinis etapas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13). Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“, į Dievo gyvenimą ir laimę. Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus, kuris „mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų“.
„O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių Kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.
Dabar Kristus sėdi Tėvo dešinėje: „Tėvo dešinė mums reiškia dievišką garbę ir šlovę, kurios apsuptas yra Dievo Sūnus, nuo amžių esąs Dievas ir vienos prigimties su Tėvu; kadangi Jis įsikūnijo ir Jo kūnas drauge buvo išaukštintas, tai Jis ir su kūnu sėdi Tėvo dešinėje.“
Tai, kad Prisikėlusiojo garbė tuo metu dar buvo pridengta, atskleidė mįslingi Jo žodžiai, pasakyti Marijai Magdalietei: „Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą'“ (Jn 20, 17). Tai parodo, jog prisikėlusio ir Dievo dešinėn pakelto Kristaus garbės spindėjimas skiriasi; tą ir išryškino istorinis ir drauge transcendentinis Žengimo į dangų įvykis.
Šis paskutinis etapas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13). Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“, į Dievo gyvenimą ir laimę. Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus, kuris „mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų“.
„O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių Kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.
Dabar Kristus sėdi Tėvo dešinėje: „Tėvo dešinė mums reiškia dievišką garbę ir šlovę, kurios apsuptas yra Dievo Sūnus, nuo amžių esąs Dievas ir vienos prigimties su Tėvu; kadangi Jis įsikūnijo ir Jo kūnas drauge buvo išaukštintas, tai Jis ir su kūnu sėdi Tėvo dešinėje.“
Sėstis Tėvo dešinėje reiškia Mesijo viešpatavimo pradžią; išsipildo pranašo Danielio vizija apie Žmogaus Sūnų: „Jam buvo duota valdžia, ir garbė, ir karalystė, idant Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, Jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14). Nuo šio momento apaštalai tapo karalystės, kurioje Jis „viešpataus per amžius“, liudytojais
Komentarai
Rašyti komentarą