Evangelija pagal Petrą - tarp 100 - 140m. sukurtas apokrifinis kūrinys pasakojantis apie Jėzaus kančią ir prisikėlimą, įdomus tuo, jog aprašo Jėzaus prisikėlimo įvykį.
1
... bet nei vienas žydas nesiplovė rankų, nei Erodas, taip pat nei vienas iš jo teisėjų. Kadangi jie to nedarė, Pilotas pasišalino. Tuomet Erodas įsakė išvesti Viešpatį, tardamas: Darykite su juo viską, ką jums liepiau.
2
Juozapas, kuris buvo Piloto ir Viešpaties bičiulis, sužinojo, kad žydai nori nukryžiuoti Jėzų, tad nuėjo pas Pilotą ir paprašė Viešpaties kūno, idant galėtų jį palaidoti.[1] Valdytojas jį nusiuntė pas Erodą. Šis atsakė: broli Pilotai, jei ir neatsirastų nei vienas, kuris norėtų jo kūno, mes vis tiek jį palaidotume, nes šabas arti, o Įstatyme parašyta ' Saulė nusileisti nusikaltėliui kybant'.[2] Ir Erodas atidavė Jėzų į žmonių rankas, prieš pat Neraugintos duonos šventę.
3
Jie paėmė Viešpatį ir sakė: tempkimės Dievo Sūnų, nes jis yra mūsų rankose. Jie apsiautė Jėzų purpuro apsiaustu ir pasodino į teisėjo krasę, šaukdami: Teisėjauk teisumu, Izraelio karaliau!! Vienas iš jų paėmė erškėčių vainiką ir uždėjo mūsų Viešpačiui ant galvos. O kiti stovintys aplinkui spjaudė jam į akis, daužė per veidą ir badė su virbu. Kiti stumdė jį šaukdami: Išmokyk mus gerbti Dievo Sūnų!!!
4
Ir žydai nusivedė du nusikaltėlius, o Viešpatį nukryžiavo tarp jų. O jisai tylėjo tarsi nejaustų skausmo.[3] Ant kryžiaus jie užrašė: Šitas yra Izraelio karalius. Nuplėšę rūbus, jie pasidalino jo rūbus tarp savęs ir lošė iš jų. Vienas nusikaltėlis priekaištaudamas sakė: Mes juk kenčiame už bloga, kurį padarėme; o šis vyras, jis yra žmonių gelbėtojas, tad kuo jis nusikalto? Tačiau jie supyko ant nusikaltėlio ir liepė, kad jam nebūtų sulaužytos kojos ir jis mirtų kančiose.[4]
5
Atėjus vidurdieniui, visa Judėja paskendo tamsoje. Žydai labai sunerimo ir sielvartavo, kad saulė nusileido, o Jėzus vis dar gyvas. Nes juk Įstatyme parašyta: Saulė neturi nusileisti nusikaltėliui kybant. Vienas iš jų tarė: Duokime jam gerti acto ir tulžies. Jie taip ir padarė. Taigi taip buvo atlikta visa, kas turėjo būti atlikta ir ši nuodėmė krito ant jų galvų. Daugelis uždegė lempas, manydami, kad jau naktis ir ruošėsi eiti gulti. O Viešpats garsiai sušuko: Mano galia, mano galia, kodėl tu mane apleidai? Ir atidavė dvasią. Tuo pat metu Jeruzalės Šventyklos uždanga plyšo pusiau.
6
Nuėmę Viešpaties kūną, paguldė jį ant žemės, o ši sudrebėjo ir labai išsigando. Štai saulė vėl pasirodė ir paaiškėjo, kad yra devinta valanda.[5] Tada žydai apsidžiaugė ir atidavė kūną Juozapui, kuris buvo Jėzaus mokinys. Juozapas pasiėmė Viešpatį, nuprausė jį, suvyniojo į drobulę ir paguldė savo kape, kuris vadinosi " Juozapo sodas".
7
Kai žydai ir vyriausiasis kunigas suprato, kokią niekšybę jie padarė, ėmė raudoti sakydami: Vargas mums, nusidėjėliams, Jeruzalės teismas ir pabaiga arti. O aš[6] verkiau su savo draugais. Iš baimės mes pasislėpėme, nes mus laikė nusikaltėliais ketinančiais padegti Šventyklą. Taigi mes sėdėjome ir verkėme dieną ir naktį, per visą Šabą.
8
Rašto aiškintojai, fariziejai ir vyresnybė susitarė tarpusavyje, mat jie regėjo, kaip žmonės gedi mušdamiesi į krūtinę, kalbėdami: Jei po jo mirties atsitiktų stebuklas, tai reikštų, kad jis buvo nekaltas. Taigi vyresnieji išsigandę nuėjo pas Pilotą, prašydami: Duok mums kareivių, kad mes galėtume saugoti jo kapą tris dienas, kitaip jo mokiniai ateis ir išvogs kūną. Tada žmonės galvos, kad jis prisikėlė ir mus užmėtys akmenimis. Pilotas jiems paskyrė šimtininką Petronijų, kurio kareiviai ėmė saugoti kapą. Vyresnieji su Rašto aiškintojais irgi budėjo prie kapo. Kareiviai užritino didžiulį akmenį ant kapo angos ir užantspaudavo jį septyniais antspaudais. Tada pasistatę palapinę, sergėjo kapą.
9
Anksti rytą, pasibaigus šabui, didžiulė žmonių minia atėjo iš Jeruzalės, pasižiūrėti užantspauduoto kapo. Tačiau naktį, kai sargyba keitėsi kas valandą, dangus sugriaudėjo ir prasivėrė, ir du spindintys jaunuoliai nužengė prie kapo. Akmuo, užritintas ant kapo, nusirito šalin ir abu jaunuoliai įėjo vidun.
10
Visa tai regėdami kareiviai pažadino šimtininką bei vyresniuosius. Tuomet, kai jie pasakojo, kas atsitiko, visi išvydo tris vyrus išeinančius iš kapo, du prilaikė trečiąjį, o iš paskos sekė kryžius. Dviejų vyrų galvos siekė dangų, o išvestojo galva pranoko jį. Ir pasigirdo balsas iš dangaus: Ar tas kuris miega, pakilo? Atsakymas nuo kryžiaus buvo: Taip!
11
Visa tai ivied kareiviai nusprende papasakoti Pilotui. Kol jie ruošėsi, dangus vėl prasivėrė ir spindintis vyras nužengė ir atidarė kapo angą. Vyresnieji su šimtininku nusiskubino pas Pilotą. Jie buvo sumišę ir papasakojo viską Pilotui, kartodami: Jis tikrai buvo Dievo Sūnus... Pilotas jiems atsakė: Aš nesu susitepęs Dievo Sūnaus krauju. O jūs žinokitės. Tada jie maldavo Valdytoją liepti kareiviams niekam nepasakoti tai, ką jie matė: Jau geriau būti kaltiems prieš Dievą, nei pakliūti į liaudies rankas ir būti užmėtytiems akmenimis. Pilotas jų paklausė.
12
Rytui išaušus, Marija Magdalietė, Viešpaties mokinė, labai bijojo žydų, dėl to ką jie buvo padarę [Viešpačiu]. Taigi ji pasiėmė daiktus, kurių reikia, kad patarnautum tam, kurį mylėjai, kuris dabar miręs. Ji ir kelios draugės nuėjo prie kapo. Bijodamos, kad žydai jų nepamatytų, jos kalbėjo tarpusavyje: Jei negalėjome verkti ir gedėti dėl jo tada, kai jis buvo nukryžiuotas, padarysime tai dabar, prie jo kapo. Bet kas nuritins mums akmenį, kuris uždėtas ant angos, idant mes galėtumėme įeiti vidun ir jam patarnauti ? O jei mus kas nors pamatys ? Jei negalėsime nuristi akmens, tada padėsime prie jo visus savo daiktus ir verkdamos bei mušdamos į krūtinę, grįšime atgalios.
13
Bet kapą jos rado atvertą. Priėjusios arčiau, jos pasižiūrėjo vidun ir pamatė ten sėdintį jaunuolį. Jis buvo labai gražus ir vilkėjo spindinčiais drabužiais. Jaunuolis tarė: Ko ieškote ? Ko norite ? Ar ieškote to, kuris buvo nukryžiuotas ? Jis prisikėlė ! Jo čia nebėra. Jei netikite, pažiūrėkite vieton, kur jo gulėta. Jo čia nebėra. Jis prisikėlė ir nuėjo ten, iš kur buvo išėjęs. Tai išgirdusios moterys labai išsigando.
14
Ir štai buvo paskutinė Neraugintos duonos diena[7], daugelis grįžo namo, nes šventė jau baigėsi. Bet mes, dvylika[8] Viešpaties mokinių, toliau verkėme ir gedėjome, sielvartaudami dėl to, kas buvo nutikę. Tačiau aš, Simonas Petras ir mano brolis Andriejus, pasiėmę tinklus, nuėjome žvejoti. Su mumis buvo Levis, Alfiejaus sūnus, kurį Viešpats.........................................[fragmento pabaiga][9].
1
... bet nei vienas žydas nesiplovė rankų, nei Erodas, taip pat nei vienas iš jo teisėjų. Kadangi jie to nedarė, Pilotas pasišalino. Tuomet Erodas įsakė išvesti Viešpatį, tardamas: Darykite su juo viską, ką jums liepiau.
2
Juozapas, kuris buvo Piloto ir Viešpaties bičiulis, sužinojo, kad žydai nori nukryžiuoti Jėzų, tad nuėjo pas Pilotą ir paprašė Viešpaties kūno, idant galėtų jį palaidoti.[1] Valdytojas jį nusiuntė pas Erodą. Šis atsakė: broli Pilotai, jei ir neatsirastų nei vienas, kuris norėtų jo kūno, mes vis tiek jį palaidotume, nes šabas arti, o Įstatyme parašyta ' Saulė nusileisti nusikaltėliui kybant'.[2] Ir Erodas atidavė Jėzų į žmonių rankas, prieš pat Neraugintos duonos šventę.
3
Jie paėmė Viešpatį ir sakė: tempkimės Dievo Sūnų, nes jis yra mūsų rankose. Jie apsiautė Jėzų purpuro apsiaustu ir pasodino į teisėjo krasę, šaukdami: Teisėjauk teisumu, Izraelio karaliau!! Vienas iš jų paėmė erškėčių vainiką ir uždėjo mūsų Viešpačiui ant galvos. O kiti stovintys aplinkui spjaudė jam į akis, daužė per veidą ir badė su virbu. Kiti stumdė jį šaukdami: Išmokyk mus gerbti Dievo Sūnų!!!
4
Ir žydai nusivedė du nusikaltėlius, o Viešpatį nukryžiavo tarp jų. O jisai tylėjo tarsi nejaustų skausmo.[3] Ant kryžiaus jie užrašė: Šitas yra Izraelio karalius. Nuplėšę rūbus, jie pasidalino jo rūbus tarp savęs ir lošė iš jų. Vienas nusikaltėlis priekaištaudamas sakė: Mes juk kenčiame už bloga, kurį padarėme; o šis vyras, jis yra žmonių gelbėtojas, tad kuo jis nusikalto? Tačiau jie supyko ant nusikaltėlio ir liepė, kad jam nebūtų sulaužytos kojos ir jis mirtų kančiose.[4]
5
Atėjus vidurdieniui, visa Judėja paskendo tamsoje. Žydai labai sunerimo ir sielvartavo, kad saulė nusileido, o Jėzus vis dar gyvas. Nes juk Įstatyme parašyta: Saulė neturi nusileisti nusikaltėliui kybant. Vienas iš jų tarė: Duokime jam gerti acto ir tulžies. Jie taip ir padarė. Taigi taip buvo atlikta visa, kas turėjo būti atlikta ir ši nuodėmė krito ant jų galvų. Daugelis uždegė lempas, manydami, kad jau naktis ir ruošėsi eiti gulti. O Viešpats garsiai sušuko: Mano galia, mano galia, kodėl tu mane apleidai? Ir atidavė dvasią. Tuo pat metu Jeruzalės Šventyklos uždanga plyšo pusiau.
6
Nuėmę Viešpaties kūną, paguldė jį ant žemės, o ši sudrebėjo ir labai išsigando. Štai saulė vėl pasirodė ir paaiškėjo, kad yra devinta valanda.[5] Tada žydai apsidžiaugė ir atidavė kūną Juozapui, kuris buvo Jėzaus mokinys. Juozapas pasiėmė Viešpatį, nuprausė jį, suvyniojo į drobulę ir paguldė savo kape, kuris vadinosi " Juozapo sodas".
7
Kai žydai ir vyriausiasis kunigas suprato, kokią niekšybę jie padarė, ėmė raudoti sakydami: Vargas mums, nusidėjėliams, Jeruzalės teismas ir pabaiga arti. O aš[6] verkiau su savo draugais. Iš baimės mes pasislėpėme, nes mus laikė nusikaltėliais ketinančiais padegti Šventyklą. Taigi mes sėdėjome ir verkėme dieną ir naktį, per visą Šabą.
8
Rašto aiškintojai, fariziejai ir vyresnybė susitarė tarpusavyje, mat jie regėjo, kaip žmonės gedi mušdamiesi į krūtinę, kalbėdami: Jei po jo mirties atsitiktų stebuklas, tai reikštų, kad jis buvo nekaltas. Taigi vyresnieji išsigandę nuėjo pas Pilotą, prašydami: Duok mums kareivių, kad mes galėtume saugoti jo kapą tris dienas, kitaip jo mokiniai ateis ir išvogs kūną. Tada žmonės galvos, kad jis prisikėlė ir mus užmėtys akmenimis. Pilotas jiems paskyrė šimtininką Petronijų, kurio kareiviai ėmė saugoti kapą. Vyresnieji su Rašto aiškintojais irgi budėjo prie kapo. Kareiviai užritino didžiulį akmenį ant kapo angos ir užantspaudavo jį septyniais antspaudais. Tada pasistatę palapinę, sergėjo kapą.
9
Anksti rytą, pasibaigus šabui, didžiulė žmonių minia atėjo iš Jeruzalės, pasižiūrėti užantspauduoto kapo. Tačiau naktį, kai sargyba keitėsi kas valandą, dangus sugriaudėjo ir prasivėrė, ir du spindintys jaunuoliai nužengė prie kapo. Akmuo, užritintas ant kapo, nusirito šalin ir abu jaunuoliai įėjo vidun.
10
Visa tai regėdami kareiviai pažadino šimtininką bei vyresniuosius. Tuomet, kai jie pasakojo, kas atsitiko, visi išvydo tris vyrus išeinančius iš kapo, du prilaikė trečiąjį, o iš paskos sekė kryžius. Dviejų vyrų galvos siekė dangų, o išvestojo galva pranoko jį. Ir pasigirdo balsas iš dangaus: Ar tas kuris miega, pakilo? Atsakymas nuo kryžiaus buvo: Taip!
11
Visa tai ivied kareiviai nusprende papasakoti Pilotui. Kol jie ruošėsi, dangus vėl prasivėrė ir spindintis vyras nužengė ir atidarė kapo angą. Vyresnieji su šimtininku nusiskubino pas Pilotą. Jie buvo sumišę ir papasakojo viską Pilotui, kartodami: Jis tikrai buvo Dievo Sūnus... Pilotas jiems atsakė: Aš nesu susitepęs Dievo Sūnaus krauju. O jūs žinokitės. Tada jie maldavo Valdytoją liepti kareiviams niekam nepasakoti tai, ką jie matė: Jau geriau būti kaltiems prieš Dievą, nei pakliūti į liaudies rankas ir būti užmėtytiems akmenimis. Pilotas jų paklausė.
12
Rytui išaušus, Marija Magdalietė, Viešpaties mokinė, labai bijojo žydų, dėl to ką jie buvo padarę [Viešpačiu]. Taigi ji pasiėmė daiktus, kurių reikia, kad patarnautum tam, kurį mylėjai, kuris dabar miręs. Ji ir kelios draugės nuėjo prie kapo. Bijodamos, kad žydai jų nepamatytų, jos kalbėjo tarpusavyje: Jei negalėjome verkti ir gedėti dėl jo tada, kai jis buvo nukryžiuotas, padarysime tai dabar, prie jo kapo. Bet kas nuritins mums akmenį, kuris uždėtas ant angos, idant mes galėtumėme įeiti vidun ir jam patarnauti ? O jei mus kas nors pamatys ? Jei negalėsime nuristi akmens, tada padėsime prie jo visus savo daiktus ir verkdamos bei mušdamos į krūtinę, grįšime atgalios.
13
Bet kapą jos rado atvertą. Priėjusios arčiau, jos pasižiūrėjo vidun ir pamatė ten sėdintį jaunuolį. Jis buvo labai gražus ir vilkėjo spindinčiais drabužiais. Jaunuolis tarė: Ko ieškote ? Ko norite ? Ar ieškote to, kuris buvo nukryžiuotas ? Jis prisikėlė ! Jo čia nebėra. Jei netikite, pažiūrėkite vieton, kur jo gulėta. Jo čia nebėra. Jis prisikėlė ir nuėjo ten, iš kur buvo išėjęs. Tai išgirdusios moterys labai išsigando.
14
Ir štai buvo paskutinė Neraugintos duonos diena[7], daugelis grįžo namo, nes šventė jau baigėsi. Bet mes, dvylika[8] Viešpaties mokinių, toliau verkėme ir gedėjome, sielvartaudami dėl to, kas buvo nutikę. Tačiau aš, Simonas Petras ir mano brolis Andriejus, pasiėmę tinklus, nuėjome žvejoti. Su mumis buvo Levis, Alfiejaus sūnus, kurį Viešpats.........................................[fragmento pabaiga][9].
[1] Įdomu tai, kad Juozapas Jėzaus kūno paprašo prieš jo kančią. Pilotas šioje evangelijoje vaizduojamas kaip nekaltasis. Tai Erodas ir žydai nukryžiavo Jėzų. Galime puikiai pastebėti, kaip Evangelijose prasidėjęs kaltės mažinimas įgauna vis didesnį mąstą.
[2] Jo kūnas neturi likti ant medžio visą naktį Įst 21, 23.
[3] Doketiška frazė.
[4] Evangelija pagal Nikodemą ši gerąjį nusikaltėlį vadina Dizmu.
[5] 15 valanda
[6] t. Y. - Petras.
[7] T.y - po septynių dienų Nisano 20,- savaitė po Didžiojo ketvirtadienio. Vadinasi apokrifo autorius teigia, kad Jėzus mokiniams neapsireiškė tuoj po Prisikėlimo-t.y.- sekmadienį
[8] Vadinasi ir Judas Iskarijotas buvo kartu.
[9] Gal būt toliau pasakojama apie Petro ir Jėzaus susitikimą prie Tiberiados ežero. Žr. Jn 21.
Komentarai
Rašyti komentarą