"Dabar Žanas Mari su žiburiu rankoje eina į bažnyčią jau pirmą valandą nakties. Kaip įprato atvykęs į Arsą, suklumpa prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir meldžiasi. Bet ilgų maldų laikai jau praėjo. Bažnyčios prieblandoje lūkuriuoja moterys. Jeigu jų labai daug, ypač vasarą, pasimeldęs pusvalandį, klebonas sėdasi į klausyklą. Žiemą antplūdis ne toks didelis, jis gali ilgiau pasimelsti. Nuo pusės dviejų ar nuo dviejų iki šešių Vianė klausosi išpažinčių. Nė vienos penitentės ilgai neužlaiko: dažniausiai nė penkių minučių, retais atvejais - dešimt. Paskui pakyla ir aukoja mišias: šeštą valandą vasarą, septintą - žiemą. Suklupęs prieš altorių, ruošiasi dvi dešimtis minučių. Mišias aukoja per daug nevilkindamas. Paskui ilga padėkos malda kreipiasi į Dievą, kurios metu nereikia jo trukdyti: norinčių atkreipti į save dėmesį, net drįstančių timptelėti jį už kamžos skverno, jis nepaiso. Po to pereina į zakristiją ir laimina maldininkų atsineštus rožinius ir medaliukus; pasirašinėja ant paveikslėlių, kurių jie ateis pasiimti, tiesiog inicialais Ž.M.B.V Paskui skuba į ,,Apvaizdą" ir išgeria puodelį pieno. Tuoj pat sugrįžęs, žengia į zakristiją, kur išpažinties atlikti renkasi vyrai. Jo nurodymu, čia pastatytas savotiškas medinis krėslas jam atsisėsti ir žema kėdutė - penitentams; šitaip gali juos matyti, girdėti, kalbėtis su jais intymiau negu tamsioje šv. Krikštytojo klausykloje. Apie dešimtą valandą nutraukia išpažinčių klausymą, eina į bažnyčios presbiteriją ir visada klūpomis perskaito savo brevijoriaus dalį. Po kokių dvidešimties minučių vėl sėdasi į klausyklą. Vienuoliktą valandą išpažinčių klausymas baigtas. Šią valandą žmonių daugiausia, bažnytėlė sausakimša. Gatvėje, prieš bažnyčią, stoviniuoja minia. Dažnai Vianė tik vargais negalais prasiskina kelią į „Apvaizdą" pro visus tuos žmones, kurie nori prie jo prisiliesti, išgirsti iš jo bent žodelį ar gauti palaiminimą. Valandą laiko moko vaikus katekizmo, bet maldininkai apgula langus ar net įsigudrina įsmukti į salę. Dar po keleto metų vaikų ir kitų mokyti jis jau neina į ,,Apvaizdą", moko juos tiesiog bažnyčios navoje. Tada klebonas liepia įtaisyti bažnyčioje mažytę sakyklėlę, iš kur jam patogiau kalbėtis su aplink jį susispietusiais. Apie vidurdienį, stačiomis lengvai užkandęs, jis grįžta, irdamasis per minią, į kleboniją. Užsisklendžia duris. Pasak Katarinos Lasan, per tą trumpą laiką kartais jis ,,papietauja, išsišluoja kambarį, nusiskuta, snūsteli ir aplanko ligonius". Paskui vėl pasuka į bažnyčią. Vėl sėdasi į klausyklą ir ligi penktos valandos klausosi moterų išpažinčių. Po trumpos pertraukėlės eina į zakristiją ir iki septynių ar aštuonių valandų vakaro klausosi vyrų išpažinčių. Po to kartu su susirinkusiais kalba rožinį ir vakaro maldą. Paskui pereina į kleboniją. Priima dar keletą žmonių ir apie devintą ar de-šimtą užsidaro - pagaliau vienas! - savo miegamajame. Baigia skaityti brevijorių, meldžiasi, paskaito vieną kitą šventųjų gyvenimą, išsitiesia ant čiužinio maždaug trims valandoms... bet prisipažįsta, kad dažnai net atsigulęs, nemiega. Žiūri į graviūras ant sienos, vasarą jas apšviečia naktinė lempelė, o žiemą - ugniakuras. ,,Kai nemiegu, su malonumu įsižiūriu į savo paveikslus... mane supa šventieji. Kai pabundu naktį, rodosi/ kad jie žvelgia į mane sakydami: 'Na ką, tinginy, tu miegi/ o mes budime ir meldžiamės Dievui'". Pailsėjęs tris, kartais dvi, valandas jis šoka iš lovos, greitomis nusiprausia veidą ir rankas, užsivelka sutaną, ir jau jo nėra. Žinoma, tik penitentai žino, kas slaptomis vyksta tarp jų ir nuodėmklausio, šiems atėjus prašyti Dievo atleidimo. Tikra yra viena: savo ganytojiško darbo pradžioje Žanas Mari Vianė pernelyg reiklus; jo nuomone, norint gauti nuodėmių išrišimą, reikia būti jau visiškai atsigręžusiam į Dievą. Pamažu jis suvokia, kad negalima netoleruoti pereinamojo laikotarpio: ,,Ak, neišmatuojama Dievo kantrybė!" - šūkteli jis. Kunigavimo darbas, kasdien vis iš naujo įsiklausant į kiekvieno problemas, didžiulis penitentų antplūdis, protingi vyskupo monsinjoro Devi patarimai, įstabiai gera jo širdis ir šv. Dvasios malonė - visa tai paskatina Žaną Mari atsisakyti griežtumo; nuo šiol jis yra tas, kuris atleidžia ir gailisi artimo. Broliui Atanazui pats prisipažįsta: ,,Ar galiu aš būti griežtas žmonėms, atkeliavusiems iš taip toli, tiek daug ko atsisakiusiems ir dažnai priverstiems slapstytis, kad galėtų čia atvykti?" Kitu atveju: ,,Gerasis Dievulis leido man suprasti, kaip Jam patinka, kad aš meldžiuosi už vargšus nusidėjėlius". Tai, ką jis savo pamokymuose sako apie Dievą, turbūt atspindi kažkiek jo paties gyvenseną: ,,Gerasis Dievulis greičiau atleis atgailaujančiam nusidėjėliui, negu motina ištrauks sūnų iš ugnies7'. Tie, kurie atskleidė kai kurias savo pokalbių su Arso klebonu mintis, primygtinai pabrėžia jo įžvalgumą. Vos pašnekovui ištarus keletą žodžių, jis sumeta visa kita ir sugeba pabrėžti esmę, net tai, ko žmogus galbūt dar pats aiškiai nesuvokė. Kunigas Vianė kalba trumpai, kartais mestelėdamas taiklų klausimą, paskatinamą žodį, ir viskas. Vienas liudytojas pasakoja: „Aš skubiai uždaviau jam iš anksto paruoštus klausimus. Jis atsakė tuoj pat, ryžtingai, nė trupučio nesuabejodamas". Tačiau klebonas visada užkliudo pačias širdies gelmes, ir kažkas įvyksta. Jo, kaip nuodėmklausio, begalinės sėkmės kitaip neišsiaiškinsi - beje, jeigu ją iš viso įmanoma išsiaiškinti... nes, galų gale, daug kitų jo meto kunigų taip pat klausosi išpažinčių geraširdiškai ir su sveika nuovoka. Kodėl jis? Reikia manyti, kad tai ypatinga malonė, charizma. Esti akimirkų, kai jis dūsauja, jaudinasi. Grafienė de Garė teigia, kad ,,kartais visas padrąsinimas buvo jo ašaros". Kitas liudytojas pareiškia: ,Jis liejo ašaras, tarsi apverkdamas savo paties nuodėmes". 0 vienam penitentui/ nustebusiam, kad jis taip susijaudino, pasakė: ,,Verkiu todėl, kad jūs neverkiate". Kai kurie asmenys nori su juo pasikalbėti ne per išpažintį. Kažkoks žmogus, laikantis save netikinčiu, apsilanko pas jį greičiau iš smalsumo. Kunigas Vianė nėra nei filosofas, nei pamokslautojas. Jis moka tik klausytis išpažinčių. Įsakmiai sako: ,,Klaupkitės ir išpažinkite savo nuodėmes". Žmogus paklūsta - atsistoja sukrėstas ir laimingas. Nuodėmklausys pasiunčia jį priimti komunijos: ,,Nesakykite, kad nesate jos vertas. Tiesa, nesate jos vertas, bet jums jos reikia". Tokios scenos vyksta ne kartą, ir liudijimų apie atsivertimą yra daug."
šaltinis: http://www.katalikuleidiniai.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą