Nepamenu, kaip griuvau po kažkokiu figmedžiu ir daviau valia savo ašaroms. Jos
upeliais liejosi iš mano akiu - maloni Tau auka, - ir aš gal ne tokiais žodžiais, bet turedamas
tokia minti, kalbejau Tau: ´Viešpatie, kaip dar ilgai? Kaip dar ilgai, Viešpatie, truks Tavo
pyktis? Neprisimink musu senuju kalciu!´ Aš jauciu, kad esu ju laikomas, ir graudžiai
vaitojau: ´Kaip ilgai aš kartosiu: 'Rytoj, rytoj! Kodel ne dabar? Kodel ne šia valanda noriu
baigti savo šlykštu gyvenima?'´
Taip aš kalbejau ir verkiau, jausdamas širdyje baisu sielvarta. Ir štai iš gretimo kiemo
išgirdau, nežinia, berniuko ar mergaites balsa, kuris progiesmiu dažnai kartojo: ´Paimk,
skaityk; paimk, skaityk!´ Mano veidas persimaine, ir aš emiau itemptai galvoti, ar tai nera
kokia iprasta žaidžianciu vaiku dainele, taciau niekur nebuvau jos girdejes. Liovesis verkti,
atsistojau, išsiaiškindamas tuos žodžius kaip Dievo isakyma atsiversti Šventaji Rašta ir
skaityti pirma pakliuvusia vieta. Buvau girdejes iš Antonijaus, kad ji itikino Evangelijos
žodžiai, kuriuos jis atsisiktinai perskaite: ´Eik, parduok, ka turi, išdalyk vargšams, tai turesi
lobi danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane´ (Mt 19, 21).
Šie žodžiai iš karto atverte ji prie Taves. Susijaudines aš grižau i ta vieta, kur sedejo Alipijus:
ten buvau palikes prieš pasitraukdamas Apaštalu knyga. Ciupau, atverciau ir tylomis
perskaiciau pirma pakliuvusi skyriu: ´Elkimes padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo,
palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpaciu Jezumi
Kristumi ir nelepinkite savo kuno, netenkinkite jo geiduliu´ (Rom 13, 13-14). Norejau skaityti
toliau, ir nebuvo reikalo. Baigus skaityti, iš karto mano širdi užliejo šviesa ir ramybe: abejoniu tamsa išnyko...
upeliais liejosi iš mano akiu - maloni Tau auka, - ir aš gal ne tokiais žodžiais, bet turedamas
tokia minti, kalbejau Tau: ´Viešpatie, kaip dar ilgai? Kaip dar ilgai, Viešpatie, truks Tavo
pyktis? Neprisimink musu senuju kalciu!´ Aš jauciu, kad esu ju laikomas, ir graudžiai
vaitojau: ´Kaip ilgai aš kartosiu: 'Rytoj, rytoj! Kodel ne dabar? Kodel ne šia valanda noriu
baigti savo šlykštu gyvenima?'´
Taip aš kalbejau ir verkiau, jausdamas širdyje baisu sielvarta. Ir štai iš gretimo kiemo
išgirdau, nežinia, berniuko ar mergaites balsa, kuris progiesmiu dažnai kartojo: ´Paimk,
skaityk; paimk, skaityk!´ Mano veidas persimaine, ir aš emiau itemptai galvoti, ar tai nera
kokia iprasta žaidžianciu vaiku dainele, taciau niekur nebuvau jos girdejes. Liovesis verkti,
atsistojau, išsiaiškindamas tuos žodžius kaip Dievo isakyma atsiversti Šventaji Rašta ir
skaityti pirma pakliuvusia vieta. Buvau girdejes iš Antonijaus, kad ji itikino Evangelijos
žodžiai, kuriuos jis atsisiktinai perskaite: ´Eik, parduok, ka turi, išdalyk vargšams, tai turesi
lobi danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane´ (Mt 19, 21).
Šie žodžiai iš karto atverte ji prie Taves. Susijaudines aš grižau i ta vieta, kur sedejo Alipijus:
ten buvau palikes prieš pasitraukdamas Apaštalu knyga. Ciupau, atverciau ir tylomis
perskaiciau pirma pakliuvusi skyriu: ´Elkimes padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo,
palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpaciu Jezumi
Kristumi ir nelepinkite savo kuno, netenkinkite jo geiduliu´ (Rom 13, 13-14). Norejau skaityti
toliau, ir nebuvo reikalo. Baigus skaityti, iš karto mano širdi užliejo šviesa ir ramybe: abejoniu tamsa išnyko...
Komentarai
Rašyti komentarą