„Taigi turime įkurti Viešpaties
tarnystės mokyklą, instituciją, kuria tikimės neliepti nieko šiurkštaus ir
žiauraus,“ – rašė Benediktas savo Regulos pratarmėje. Šv. Benedikto Regula yra
trumpas dokumentas, gal kokie 13 tūkst. žodžių, tačiau jis paveikė visas
organizuoto religinio gyvenimo, protestantų ir katalikų, formas Vakaruose.
Skaitant „Regulą“
Mokslininkai spėlioja, kad
Benediktas (apie 480–549 m.) Regulą parašė VI a. pradžioje (a) kaip
konstituciją savo paties tarp Romos ir Neapolio įkurtam Monte Kasino
vienuolynui arba (b) prašant kitoms vietinėms vienuolinėms bendruomenėms, arba
(c) atsiliepdamas į popiežiaus prašymą sudaryti normatyvinį vadovą daugeliui
vienuolių grupių visoje Italijoje ir krikščioniškuosiuose Vakaruose.
Regula – tai sukaupta dvasinė
ankstesnių vienuolinės patirties amžių išmintis. Ji kyla iš Egipto dykumų tėvų
mokymų, vienuolinio gyvenimo pietų Europoje patirties ir (ypač) iš Mokytojo
Regulos, ilgo, labai detalaus ir pamokomojo dokumento. Klasikiniais mastais
Benediktas nebuvo labai išsilavinęs: jo Reguloje nėra nė vienos nuorodos į kokį
nors senovės graikų ar lotynų autorių. Bet ji parodo jį giliai pažįstant
Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvų raštus ir Egipto vienuolinę tradiciją, tokią,
kokia ji atėjo į Vakarus per Jono Kasijono Institutus ir Konferencijas.
Šiuolaikiniai mokslininkai pabrėžia, kad didelę įtaką jam padariusi Senojo
Testamento (ir deuterokanoninių knygų) išminties literatūra – Psalmynas,
Siracido ir Išminties knygos.
Gyvenant pagal „Regulą“
Benedikto Regula apima tiek
teorinius vienuolinio gyvenimo principus, tiek praktinius, kasdieninius
nurodymus. Benediktas leido įstatymus pasauliečių bendruomenei, geranoriškai
valdomai abato – bendruomenei, kurios tikslas buvo Dievo šlovinimas ir individualaus
vienuolio išsigelbėjimas. Po noviciato (naujokyno) arba bandymo metų vienuolis
priimdavo tris įžadus: pastovumo, vienuolio gyvensenos tobulinimo ir klusnumo.
Benediktinis gyvenimas reiškė apsimarinimą tylos dvasia meldžiantis bei dirbant
ir apibūdinamą nuosaikumu ir lankstumu visur kur. Šis lankstumas ir tai, ką šv.
Grigalius Didysis vadina Regulos „diskretiškumu“, išskiria benediktinį gyvenimą
iš ankstesnių griežtesnių vienuolinio gyvenimo formų ir padeda paaiškinti
Regulos paplitimą. Pavyzdžiui, aptardamas valgį ir gėrimą, Benediktas rašė (40
sk.): „Nors skaitome, kad vynas vienuoliams nėra tinkamas gėrimas, tačiau
kadangi mūsų dienomis jų neįmanoma tuo įtikinti, bent sutikime negerti per
daug, o tik saikingai, ‘nes vynas išveda iš kelio protingus vyrus (Sir 19,2)“.
Benediktas norėjo, kad vienuolio
dienos ašis būtų liturgija, opus Dei (Dievo darbas): „Taigi tenebūna nieko
aukščiau už Dievo darbuotę“ (43 sk.). Liturginis kodeksas susidėjo iš naktinio
budėjimo, t. y. vigilijų ir septynių dienos valandų (aušrinės, pirmosios,
trečiosios, šeštosios, devintosios, vakarinės ir dienos baigiamosios), kaip
patariama Ps 119, 147. 164. Per kiekvieną liturginę valandą vienuoliai garsiai
skaitė psalmes su priegiesmiais, perskirtas tylios maldos, himną ir skaitinius iš
Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tėvų šioms Šv. Rašto vietoms parašytus komentarus.
Benedikto dienomis buvo praktikuojama per savaitę perskaityti visas 150
psalmių.
Šv. Benediktas planavo, kad
vienuolynas būtų ekonomiškai nepriklausomas visuomeninis-ūkinis vienetas, „taip
sudarytas, kad jame būtų visa, kas reikalingiausia, – vanduo, malūnas ir sodas,
įvairių amatų dirbtuvės. Tada vienuoliams nereikės bastytis už vienuolyno, nes
tai anaiptol nėra gerai jų sieloms“ (66 sk.). Tvirtinama, kad „dykumas yra sielos
priešas; todėl tam tikru metu broliai turėtų užsiimti rankų darbu, o kitu –
dvasiniais skaitymais“ (48 sk.). Regula nurodo, kad visi sveiki vienuoliai dalį
dienos praleistų dirbdami rankų darbą. Čia Benediktas įnešė didžiulį indėlį į
darbo orumo sampratą. Senovės pasaulis rankų darbą laikė žeminančiu ir
idealizavo laisvalaikio kupiną gyvenimą. Laisvas žmogus, bajoras, nedirbo
rankomis. Benediktas davė suprasti, kad rankų darbas, net be jo ekonominės
naudos, fiziniu bei psichologiniu požiūriu yra sveikas, vertingas užsiėmimas.
Benediktas savo vienuolyną vadino
„tarnystės Viešpačiui mokykla“, ir žodį „mokykla“ vartojo tiek dvasine, tiek
intelektine prasme. Vienuolyne vienuolis mokėsi tarnauti Viešpačiui, pamažu
naikindamas savo klaidas bei nuodėmes ir garbindamas Visagalį liturginėmis
valandomis. Tačiau kad šlovintų Viešpatį per opus Dei, vienuolis turėjo išmokti
skaityti. Iš Benedikto grynai dvasinės sampratos vienuolynuose palaipsniui
išsirutuliojo mokyklos, kurių praktinis tikslas buvo jaunų vienuolių ir vietinės
diduomenės vaikų švietimas. Tarp 600 ir 1000 metų, periodu, kurį Johnas Henry
Newmanas (Niūmanas) pavadino „Benedikto amžiais“, vienuolynų mokyklos teikė
didžiumą iš Vakarų Europoje prieinamo lavinimo. Knygos būtinos bet kuriai
mokyklai, ir knygų bei rankraščių ruošimas tapo būdingu vienuolių amatu. Tačiau
priešingai populiariam šiuolaikiniam požiūriui, dauguma viduramžių vienuolių
nebuvo įtraukti į rankraščių perrašinėjimą. Greta akivaizdaus fakto, kad
dideliame (ar mažame) ūkyje reikėjo dirbti įvairų darbą, aišku ir tai, kad bet
kuriame amžiuje nedaug žmonių teturi polinkio ar ištvermės ilgam literatūriniam
ir intelektiniam darbui.
Suprantant „Regulą“
Benediktas savo Regulą laikė
vadovu paprastiems vyrams ir moterims, o ne šventiesiems, mistikams ar
intelektualams. Regula numato, kad naujai atvykusis į vienuolyną gali neturėti
jokios ankstesnės asketinės patirties ir net nebūti itin stipriai linkęs į
religinį (vienuolinį) gyvenimą. Patarime abatui „Tegu jis vienuolyne neišskiria
nė vieno… Tegu aukštakilmis nebūna laikomas svarbesniu nei buvęs vergas“ (2
sk.) Benediktas numatė, kad į vienuolyną gali įstoti asmenys iš visų socialinių
klasių. Jo patarimas vienuoliams –„Tegu jie kuo kantriausiai pakelia vienas
kito trūkumus, ar jie būtų kūno, ar būdo“ (72 sk.) – aiškiai numatė
bendruomenėje būsiant labai skirtingų (ir galbūt sunkių) asmenybės tipų. Ir vėl
savo rekomendacijoje abatui – „tegu jis visada gailestingumą iškelia virš
teisingumo …tegu prieš akis laiko savo paties trapumą ir prisimena, kad nereikia
nulaužti silpnos nendrės“ (64 sk.) – Benediktas primygtinai siūlė gailestingą,
o ne diktatorišką valdymą. Kokios yra Regulos didžios įtakos
Vakarų kultūrai priežastys? Tai Reguloje atsiskleidžianti silpnumo ir nesėkmės
atjauta, sykiu iškeliant aukštus idealus; jos lankstumas ir pritaikomumas; jos
monarchinio valdymo forma, o drauge ir pagarba individo laisvei; ir jos
priežodžiu virtęs diskretiškumas.
Šv. Benedikto Regula turi
išliekamąją vertę. Šiuolaikiniam pasauliui ji paliko sutvarkyto ir disciplinuoto
gyvenimo tradiciją, didį senovinės liturgijos vertinimą, turtingos
literatūrinės kultūros išmintį, pagarbą darbo orumui, užjautos kupiną žmogaus
dalios sampratą.
Prizmė 1998 m. nr. 1
Komentarai
Rašyti komentarą