Apaštalas Paulius, kalbėdamas
apie nuodėmės įtaką žmogui, remiasi savo pavyzdžiu ir mini nepaaiškinamą vidinę
trauką gręžtis nuo Dievo: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena
gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio
trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš
tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą, kad
kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus
aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą,
kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės
įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Rom
7,18-23). Šis „natūralus“ palinkimas į bloga yra gimtosios nuodėmės
pasekmė. Pirmieji žmonės buvo sukurti tobuli. Jie gyveno harmonijoje su savimi,
su Dievu ir su vienas kitu. Dievo apdovanoti pasirinkimo laisve, jie galėjo
rinktis tiek gera, tiek bloga – tačiau natūraliai linko gėrio pusėn.
Paklausydami piktosios dvasios, pirmieji Tėvai nusidėjo – tai yra: nepasitikėjo
Dievu ir nusigręžė nuo Jo. Pirmon vieton jie pastatė ne Dievą, bet save, savo
valią: „Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir,
piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus
nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo
gerumu. Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir tuo pačiu
paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė
su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir savo paties labui.
Šventumo būsena apdovanotas žmogus buvo skirtas su Dievo pagalba pasiekti visą
„sudievintojo“ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“,
tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“[1].
Pirmoji nuodėmė pažeidė harmoniją tarp žmogaus, Dievo ir aplinkos: „Suiro jų
pirmapradžio teisumo sąlygota harmonija; dvasinės sielos galios nustojo
viešpatavę kūnui; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius ženklino
geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo
žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties
vergovėn. Pagaliau atsirado ir įsakmiai nurodytoji nepaklusimo pasekmė: žmogus,
iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją“[2].
Žmogus, pasinaudodamas didžiausia Dievo dovana – laisve, ją panaudojo blogam
tikslui, taip pradėdamas formuoti save ne pagal Dievo, bet pagal savęs paties
paveikslą. Žmogui tapo įprasta elgtis blogai, nes nuodėmė visada pavergia:
„VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas
užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. Ir VIEŠPATS
gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį“ (Pr 6,5). Gimtoji nuodėmė atnešė šiuos vaisius žmogiškai
prigimčiai:
·
mirtį ir kančią;
·
geismingumą (polinkį į nuodėmę);
·
pašvenčiamosios malonės stoką.
Nors Kristaus pergalė
išlaisvina žmogų iš gimtosios nuodėmės padarinių, tačiau lieka palinkimas į
bloga. Tad piktoji dvasia, pasinaudodama šiuo palinkimu, gundo žmogų, kad jis
nusidėtų – rinktųsi ne Dievą, bet ją, nes kiekviena nuodėmė yra
bendradarbiavimas su piktąja dvasia: „Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes
velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios“ (1
Jn 3,8). Kuo labiau žmogus nusideda, tuo labiau jis atsiveria piktojo
veikimui. Demonas turi du pagrindinius būdus paveikti valią, tačiau visada iš
išorės:
·
patraukdamas, išprovokuodamas emociją, kuri veda
į blogą troškimą arba pyktį;
·
įtikindamas – kurstymais, akstinais, patarimais,
įtaigomis, pasiūlymais, skatinimais, netiesioginiais palenkimais.
Be to, blogasis angelas gali
įaudrinti aistrą. Tačiau valia lieka laisva sutikti ar pasipriešinti. Demonas
negali „priversti“ nusidėti, aiškina šv. Tomas, ypač skyriuje de Malo. Vienintelis būdas užkirsti
demono įtaką – tai pastovus ir nuoširdus bendradarbiavimas su Dievo malone,
gyvenant sakramentinį ir dorybių gyvenimą.
kun. Darius VASILIAUSKAS
Komentarai
Rašyti komentarą