SKAITINYS
„Iš
Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis
VIEŠPATIES dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo,
dvasia pažinimo ir VIEŠPATIES baimės – jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė.“ (Iz
11, 2-3)
MĄSTYMAS
Bet
ne, – tada tarė Viešpats, – aš nesiruošiu prarasti žmogaus; nedelsiant reikia
surasti Atpirkėją, kuris patenkintų mano teisingumą žmogaus atžvilgiu ir taip
išvaduotų jį iš jo priešų rankų ir užtarnautos amžinosios mirties.“ Ir štai,
šv. Bernardas, apmąstydamas šią temą, įsivaizduoja tarp Dievo teisingumo ir
gailestingumo kilusią kovą. Teisingumas sako: „Aš nustosiu egzistavęs, jei
Adomas liks nenubaustas; aš pražūsiu, jei Adomas nemirs.“ Gailestingumas, kita
vertus, atsako: „Manęs nebėra, jei žmogui bus neatleista; aš pražūsiu, jeigu
jis nesulauks atleidimo.“ Šiame ginče Viešpats nusprendžia, jog tam, kad žmogus,
pelnęs mirtį, būtų išgelbėtas, kas nors visiškai nekaltas turi ją prisiimti:
„Tegul miršta tas, kuris nėra pelnęs mirties.
Šv. Alfonsas Liguoris
MALDA
K.
Žodis tapo kūnu.
A.
Ir gyveno tarp mūsų.
Melskimės.
Dieve, Tavo vienatinis Sūnus apsireiškė mūsų žmogiškame kūne. Mes regėjome, kad
jis ir išore tapo mums lygus – duok mums, meldžiame Tave, kad jis perkeistų
mūsų vidų. Jis gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. Amen.
Tėve mūsų. Sveika
Marija. Garbė Dievui. Tikiu.
Komentarai
Rašyti komentarą