Šiandien
Bažnyčia pagerbia pirmųjų amžių kankinę mergelę Liuciją. Kaip nebūtų keista,
bet protestantiškoje Švedijoje, šventosios Liucijos diena ypač iškilmingai
švenčiama kaip šviesos šventė. Bet apie viską iš eilės.
Pasak
legendų, ji anksti paaukojo savo skaistybę Dievui. Tai išmintinga mergaitė,
laukusi Sužadėtinio su degančiu žibintu; mirusi dėl jo, pati suspindo amžinąja
šviesa. Ji susijusi su šviesa ir savo vardu (lot. lux - „šviesa“). Liucijos iš
Sirakūzų idealas buvo Agota iš Katanijos, ji net buvo nuvykusi melstis prie
šios šventosios kapo. Pasakojama, kad Liucija turėjusi labai gražias akis.
Daugelis norėjo ją vesti, tačiau motina Eutichija sužadėjo ją su jaunu pagoniu.
Tačiau Liucija atsisakė tekėti. Anot legendų, jos akys buvo nusiųstos jos
siekusiam pagoniui jaunikaičiui, mat atstumtas jis labai įsižeidė ir
persekiotojams įskundė, kad ji krikščionė. Liucijos kankinystės istorijoje
rašoma, kad mergelę tardęs teisėjas norėjo pasiųsti ją į viešnamį, - tada ji
nebūtų galėjusi sakyti, kad jos kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė, - bet net
jaučių jungas negalėjo jos pajudinti iš vietos. Tada budeliai apdėjo ją
aliejuje bei dervoje išmirkytais žabų ryšuliais ir juos padegė. Liucija
meldėsi, kad ugnis jos nedegintų, ir sakė: „Tikintiems Kristų parodysiu kančios
dorybę, o netikintiems atversiu puikybės užtemdytas akis". Kai ir tas
bandymas pasirodė nesėkmingas, jai perpjovė gerklę. Kadangi Liucijos laikas
buvo jau atėjęs, vedama mirti ji nesipriešino.
Liucijos
kultas greitai išplito. Tikima, kad ji gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę
neregystę. Yra tradicija per šv. Liuciją duoti vaikams dovanų. Šios tradicijos
šaknys siekia XII ar XIII amžių, kai vieno Sicilijos kaimo vaikus ištiko
kažkokia epidemija, ir jie apako; tėvai basi nuėję meldėsi prie šv. Liucijos
altoriaus kartu su vaikais, kuriems pažadėjo, kad grįžę iš bažnyčios ras
kurpes, pilnas dovanų. Liucija juos ne tik išgydė, bet ir pasirūpino, kad tėvų
pažadas būtų ištesėtas, ir nuo tada ši tradicija gyvuoja daugelyje Europos
šalių. Sakoma, kad šventoji keliauja raita ant asilo, tad vaikai paruošia ėdalo
iš sėlenų bei miltų ir padeda jį ant palangės; asilui viską suėdus, Liucija
tuščią padėklą prikrauna žaisliukų, saldumynų ir vaisių, o išdykėliams palieka
botagėlį.
Jos
globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus;
globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti
iš vietos. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą, ji padeda nuo gerklės
ligų, nes pačiai buvo perpjauta gerklė.
Pagrindinis
Liucijos atributas yra akys ant lėkštelės. Kiti atributai - kalavijas arba
durklas, jaučiai, liepsnos, deganti lempa, žvakė ir netgi žvaigždėtas paveikslo
fonas.
Seniau
kalendorius neatitiko saulės metų, ir žiemos saulėgrįža būdavo gruodžio 13
dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad per šventą Liuciją - ilgiausia naktis arba
trumpiausia diena. Kadaise tai buvo tiesa, nes pagal senąjį Julijaus kalendorių
saulėgrįžos diena būdavo gruodžio 13-oji, todėl Liucija susijusi su visomis
saulėgrįžos tradicijomis.
Kai
protestantizmas pasiekė Šiaurės Europą, buvo uždrausta garbinti šventuosius,
tačiau paaiškėjo, kad sunku apsieiti be kai kurių šventųjų, ypač dosnaus
mokinių globėjo Mikalojaus. Tada vokiečiai pakeitė barzdotą vyskupą Mikalojų
vaikeliu Jėzumi ir perkėlė dovanų dalijimą iš gruodžio 6-osios, Mikalojaus
dienos, į Kalėdas. XVII-XVIII a. Vokietijoje, taip pat Švedijoje tarp
gyvenančių vokiečių ar jų paveiktoje aplinkoje vaikelį Jėzų vaidindavo
mergaitė, apsirengusi baltais marškiniais ir užsidėjusi ant galvos degančių
žvakių vainiką. Tačiau Švedijoje šis paprotys neprigijo kaip Kalėdų šventė ir
buvo perkeltas į šv. Liucijos dieną. Nuo ankstyvo ryto švedai pagal seną
viduramžių paprotį suvalgydavo iš eilės net septynerius pusryčius – šitaip jie
pasirengdavo advento pasninkui, kuris prasidėdavo gruodžio 13-ąją, saulei
patekėjus. XVIII a. Vakarų Švedijos dvaruose „vokiečių“ vaikelis Jėzus virto
savotiška šventės šeimininke. Toji šventė vėliau buvo pavadinta tai dienai
labai tinkančios šventosios vardu (Liucijos vardas kilęs iš lotyniško žodžio
„lux“ – šviesa). XIX a. pabaigoje Liucijos šventė paplito po visą Švediją. Gruodžio
13-ąją Švedijoje organizuojamos šventinės procesijos, kurios priekyje eina
degančių žvakių vainiku ir baltais rūbais pasipuošusi mergina – Liucija. Už jos
stovi taip pat baltai apsirengusios merginos su žvakėmis rankose. Procesijos
gale laikydami žvaigždes eina skrybėlėti vaikinai. Tradiciškai, tokios
procesijos anksti ryte, dar neišaušus, lanko namus, vaikų darželius, mokyklas
bei darbovietes ir gieda šventines giesmes. Švedijos ambasada Lietuvoje
Liucijos dienos šventę rengia Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.
(parengta pagal bernardinai.lt)
Komentarai
Rašyti komentarą