DIEVO ŽODIS
Ez 47, 1–9. 12 – Jis ves kas mėnesį šviežius vaisius;
mat, upės vanduo atplūs iš šventovės. Jų vaisiai bus maistui, o lapai tiks
vaistui.
Jn 5, 1–3a. 5–16 – Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir
eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.
BAŽNYČIOS ŽODIS
42.
Kartais aistros atsitraukia ir nuo tų, kurie tapo visiškai paprasti ir
pagirtinai nepiktybiški. Tokiems pagalbą siunčia pats Dievas, „nes Jis gelbsti
geros širdies žmones“ (plg. Ps 7, 11) ir, jiems nežinant, juos išlaisvina iš
aistrų. Jie panašiai kaip nurengtas kūdikis nepastebi savo nuogumo.
43.
Žmogaus prigimtyje nėra nuodėmės ir aistrų. Dievas nėra aistrų kūrėjas. Jis
dovanojo mums daugybę dorybių: tokių kaip išmalda – nes ir pagonys yra
atjaučiantys; meilę – nes ir nekalbantys gyvūnai kartais lieja ašaras; tikėjimą
– nes visi mes jį iš savęs pagimdome; viltį – nes kai skolinamės ar skoliname,
sodiname ar laivais plaukiame, tai darome vildamiesi praturtėti. Tad tuo
remiantis galima sakyti, kad meilė ir kitos dorybės yra prigimtinės ir dėl to
mums nėra svetimos. Tad tegul gėdijasi tas, kuris pateisindamas savo
apsileidimą sako, jog negali turėti dorybių, nes iš prigimties yra silpnas.
44.
O kalbant apie tyrumą, pykčio neturėjimą, maldą, budėjimą, pasninką, nuolatinį
gailestingumą, tai šios dorybės yra aukščiau mūsų prigimties. Kai kurių mus išmokė
dori žmonės savo pavyzdžiu, kitoms išsiugdyti kaip pavyzdys buvo Angelai, o dar
kitų Mokytojas yra pats Žodis – Dievas.
Šv. Jonas Klimakas
MALDA
Maldauju
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, kad Tavo kančia man taptų jėga, kuri sutvirtina,
apsaugo ir apgina; kad Tavo žaizdos man taptų valgiu ir gėrimu, kurie
pamaitina, pagirdo ir pralinksmina; kad Tavo Kraujo išliejimas man taptų visų
mano kalčių nuplovimu; kad Tavo mirtis man taptų nenykstančiu gyvenimu. Juose
tebūna mano atgaiva, džiūgavimas, sveikata, siekimas, džiaugsmas ir sielos bei
kūno troškimas, dabar ir amžinai. Amen
DIENOS
ŠVENTASIS
Šv. Pranciškus
Paulietis, atsiskyrėlis – laisvas minėjimas
Šv.
Pranciškus Paulietis (1436–1507), atsiskyrėlis, Kalabrijoje įsteigė Mažesniųjų
Brolių ordiną, savo mokinius įpareigojo gyventi vien iš išmaldų, neturėti jokio
turto, neleisti pinigų, nuolat maitintis gavėniniu maistu. Karalius Liudvikas
XI pakvietė jį į Prancūziją, kur, pagarsėjęs gyvenimo griežtumu, mirė.
Komentarai
Rašyti komentarą