Dievo žodis
Iz 25, 6–10a
Tą dieną
sakys: „Štai mūsų Dievas! Iš jo mes tikėjomės sau išsigelbėjimo. Tai Viešpats,
kuriuo pasikliovėme. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: jis mus išgelbėjo!
Viešpaties ranka ant šio kalno ilsis“
Mt 15, 29–37
Jėzus liepė
žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis,
sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Ir visi
pavalgė, prisisotino. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso septynias pilnas
pintines.
Bažnyčios žodis
Mes
žinome, kad Viešpaties atėjimas yra trejopas. Mat tarp pirmojo ir paskutiniojo
yra dar vienas, tarpinis atėjimas. Anie du yra pakankamai akivaizdūs, tačiau
pastarasis nelabai. Pirmojo atėjimo metu Viešpats žemėje pasirodė regimu būdu,
gyveno kartu su žmonėmis ir, kaip pats liudija, buvo mylimas bei nekenčiamas.
Paskutinio jo atėjimo metu visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą, ir visi
pamatys, ką jie nukryžiavo. O tarpinis atėjimas yra nematomas, tik jo
išrinktieji jį regi ir savo sieloms pelno išganymą. Tad pirmą kartą jis
pasirodė silpnu kūnu, antrą – dvasios galybe, o paskutinįjį jis apsireikš savo
garbe ir didybe. Tarpinis Viešpaties atėjimas yra tarsi kelias, kuriuo nuo
pirmojo jo apsireiškimo keliaujame prie paskutiniojo. Pirmą kartą atėjęs
Kristus buvo mūsų atpirkimas, paskutinįjį taps mūsų gyvenimu, o kol kas jis yra
mūsų ramybė ir paguoda.
(Šv.
Bernardas Klervietis)
Malda
Tegul
ugningos ir saldžios kaip medus Tavo meilės galybė atpratina, meldžiu,
Viešpatie, mano širdį nuo visko, kas yra po dangumi, kad galėčiau numirti iš
meilės Tavo meilei, kuris teikeisi numirti iš meilės mano meilei.
Dienos
šventasis
Šv. Jonas Damaskietis
(676–749) gimė
Damaske. Jo tėvas buvo mokesčių, kuriuos krikščionys turėjo mokėti kalifui,
rinkėjas. Jonas buvo numatytas pakeisti tėvą mokesčių rinkėjo pareigose, tačiau
jis kartu su Kozmu pabėgo į Šv. Sabo vienuolyną prie Negyvosios jūros. Čia rašė
krikščioniškosios teologijos veikalus. Žymiausias jo kūrinys – „Tikrasis
tikėjimas“ – buvo įtrauktas į šv. Tomo Akviniečio „Summa“ ir taip išplito
Vakaruose. Didžiausias Jono nuopelnas – mokėjimas kovojant su eretikais aiškiai
ir griežtai formuoti tradicinę Bažnyčios doktriną ir nustatyti jos terminologiją.
Garsus šventumu ir mokslingumu, žodžiu ir raštu ryžtingai kovojo su
imperatoriumi Leonu Izauriku dėl šventųjų paveikslų kulto. Tapęs vienuoliu, Šv.
Sabo lauroje netoli Jeruzalės kūrė šventus himnus. Ten ir mirė. Popiežius
Leonas XIII 1890 m. jį paskelbė Bažnyčios mokytoju.
Komentarai
Rašyti komentarą