Popiežius
BENEDIKTAS XVI
Bendrosios
audiencijos katechezė Apie šventąjį Pranciškų Salezą
2011
m. kovo 2 d.
Brangūs
broliai ir seserys!
„Dieu
est le Dieu du coeur humain – Dievas yra žmogaus širdies Dievas“ (Trattato
dell‘Amore di Dio, I, XV): šiuose iš pirmo žvilgsnio paprastuose žodžiuose
atpažįstame didžio mokytojo, apie kurį šiandien norėčiau kalbėti, šventojo
vyskupo ir Bažnyčios mokytojo Pranciškaus Salezo dvasingumo įspaudą. Jis gimė
1567 m. Prancūzijos pasienyje ir buvo senjoro Boisy iš senos kilmingos Savojos
šeimos sūnus. Jo gyvenimas rutuliojosi dviejų amžių, XVI ir XVII, sandūroje.
Jis perėmė, kas buvo geriausia iš besibaigiančio šimtmečio mokymų bei
kultūrinių pasiekimų, sutaikindamas humanistinį paveldą su absoliuto siekimu,
būdingu mistinėms srovėms. Gavo labai nuodugnų išsilavinimą: Paryžiuje baigė
aukštesniąsias studijas, skirdamas dėmesio ir teologijai. Tėvo pageidavimu Padujos
universitete pradėjo teisės studijas, kurias pavyzdingai užbaigė daktaratu
utroque iure – bažnytinės ir civilinės teisės srityje. Darna išsiskiriančioje
jaunystėje gilinosi į šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio mąstymą. Sykiu
išgyveno gilią krizę, paskatinusią pamąstyti apie savo amžinąjį išganymą ir
Dievo predestinaciją. Taip svarbiausius savo epochos teologinius klausimus
iškentėjo kaip tikrą dvasinę dramą. Karštai melsdavosi, bet abejonės kankindavo
taip smarkiai, kad kelias savaites beveik negalėjo valgyti ir miegoti.
Išbandymų viršūnėje nuėjęs į dominikonų bažnyčią Paryžiuje atvėrė širdį ir
meldėsi: „Kad ir kas nutiktų, Viešpatie, kuris viską laikai savo rankose ir
kurio keliai yra teisingumas ir tiesa, kad ir kam mane būtum nuskyręs... tave,
kuris visada esi teisingas Teisėjas ir gailestingas Tėvas, visada mylėsiu, o
Viešpatie <…>, tave čia mylėsiu, o mano Dieve, ir visada dėsiu viltis į
tavo gailestingumą ir iš naujo tave aukštinsiu... O Viešpatie Jėzau, visada būk
mano viltis ir mano išganymas gyvųjų krašte“ (1 Proc. Can., vol. I, art. 4).
Dvidešimtmetis Pranciškus atrado ramybę radikalioje ir išlaisvinančioje Dievo
meilės tikrovėje: jį mylėti nieko už tai nereikalaujant ir kliautis dieviškąja
meile; nebeklausinėju, ką Dievas su manimi padarys: tiesiog myliu jį,
nepriklausomai nuo to, ką jis man duoda ar neduoda. Taip atrandu ramybę, ir
predestinacijos klausimas – anuo metu labai aptarinėjamas – tapo išspręstas,
nes jis nebeieškojo nieko daugiau, išskyrus tai, ką galėjo gauti iš Dievo. Jis
tiesiog jį mylėjo, patikėjo save jo gerumui. Tai ir bus jo gyvenimo paslaptis,
aikštėn iškylanti jo pagrindiniame kūrinyje „Traktatai apie Dievo meilę“.
Nepaisydamas
tėvo priešinimosi, Pranciškus pakluso Viešpaties pašaukimui ir 1593 m. gruodžio
18 d. buvo įšventintas kunigu. 1602 m. tapo Ženevos vyskupu; tuo laiku miestas
garsėjo kaip kalvinizmo tvirtovė, todėl jo vyskupiškoji būstinė buvo „ištremta“
į Ansi. Vadovaudamas skurdžiai ir sunkumų kamuojamai vyskupijai, įsikūrusiai
kalnuotoje vietovėje, kurios atšiaurumas ir grožis buvo jam gerai pažįstami,
jis rašė: „Visą jo [Dievo] gerumą ir švelnumą sutikau net mūsų aukščiausiuose
ir rūsčiausiuose kalnuose, kur daug paprastų sielų jį tikrai ir nuoširdžiai
myli bei garbina, kur baisiuose ledynuose šokinėja ir gyrių jam reiškia ožkos
ir kalnų ožiai“ (Laiškas Motinai de Šantal, 1606 spalis: Oeuvres, ed. Mackey,
t. XIII, p. 223). Vis dėlto jo gyvenimas ir mokymas to meto Europai ir
vėlesniems amžiams padarė milžinišką poveikį. Jis yra apaštalas,
pamokslininkas, rašytojas, veiklos ir maldos vyras, besistengiantis įgyvendinti
Tridento Susirinkimo idealus, dalyvaujantis ginčuose ir dialoge su
protestantais, už neišvengiamos teologinės diskusijos ribų vis labiau
patirdamas asmeninių santykių ir meilės veiksmingumą. Jam būdavo patikimos ir
diplomatinės misijos Europos mastu bei socialinės tarpininko ir taikintojo
užduotys. Tačiau šv. Pranciškus Salezas pirmiausia yra sielų vadovas:
susitikimas su jauna ponia, Šarmuazi šeimininke, paskatins parašyti vieną
modernybės laikų skaitomiausių knygų – „Pamaldaus gyvenimo vadovą“; iš artimos
bendrystės su nepaprasta asmenybe, šv. Joana Pranciška Šantaliete, gims nauja
vienuoliškoji šeima, Marijos Apsilankymo ordinas, išsiskiriantis – kaip
pageidavo šventasis – visišku savęs pašventimu Dievui gyvenant paprastą ir
nuolankų gyvenimą, ypač gerai atliekant įprastinius dalykus. Jis rašo: „Noriu,
kad mano dukterys neturėtų kito idealo, kaip tik savo nuolankumu šlovinti [mūsų
Viešpatį]“ (Laiškas Markemono vyskupui, 1615 birželis). Pragyvenęs rūstaus
laiko ir apaštalavimo vargų paženklintą gyvenimą, mirė 1622-aisiais, sulaukęs
55 metų.
Šv.
Pranciškaus Salezo gyvenimas buvo palyginti trumpas, tačiau labai intensyvus.
Šventojo asmenybė spinduliuoja retai sutinkama pilnatve. Ji reiškiasi
intelektinių ieškojimų giedrumu, bet taip pat ir jausmų įvairove, jo mokymo,
dariusio didžiulę įtaką krikščioniškajai sąžinei, „švelnumu“. Jis įkūnija
daugybę sąvokos „žmogiškumas“ reikšmių, kokias tik šiandien gali įgyti tas
žodis: kultūrą ir mandagumą, laisvę ir švelnumą, taurumą ir solidarumą. Jo
išvaizda kažkiek priminė kraštovaizdžio, kuriame gyveno, didingumą, tačiau
kartu išlaikė jo paprastumą ir natūralumą. Senoviniai žodžiai ir įvaizdžiai,
kuriuos vartojo, ir šiandienio žmogaus ausyse netikėtai suskamba kaip pažįstama
gimtoji kalba.
Filotėją,
savo „Pamaldaus gyvenimo vadovo“ (1607) idealiąją adresatę, Pranciškus Salezas
ragina daryti tai, kas toje epochoje galėjo atrodyti revoliucinga – visiškai
priklausyti Dievui, tobulai įgyvendinant savo buvimą pasaulyje ir savo luomo
užduotis. „Noriu pamokyti tuos, kurie gyvena mieste, santuokoje, rūmuose
<...>.“ („Pamaldaus gyvenimo vadovo“ pratarmė). Dokumente, kuriuo
popiežius Pijus IX po dviejų šimtmečių paskelbė jį Bažnyčios mokytoju, kaip tik
dar kartą pabrėžiamas tas pašaukimo į tobulumą, šventumą išplėtimas. Ten
rašoma: „[Tikrasis pamaldumas] prasiskverbė iki karaliaus sosto, į karo vado
palapinę, į teismo sales, į tarnybas, į dirbtuves ir net į piemenų trobeles
<...>“ (Brevė Dives in misericordia, 1877 11 16). Taip radosi Vatikano II
Susirinkimo ir mūsų laikų dvasingumo vis pabrėžiamas pasauliečiams adresuojamas
raginimas pašvęsti pasaulietinius dalykus ir pašventinti kasdienybę. Išniro
sutaikintos žmonijos idealas, paženklintas darnos tarp pasaulietinės veiklos ir
maldos, pasaulietinio luomo ir tobulumo siekimo padedant Dievo malonei,
perskverbiančiai visa, kas žmogiška, apvalančiai tai nesugriaunant ir
pakeliančiai į dieviškąsias aukštybes. Teotimui, suaugusiam, dvasiškai
brandžiam krikščioniui, kuriam po kelerių metų skiria „Traktatus apie Dievo
meilę“ (1616), šv. Pranciškus Salezas siūlo sudėtingesnį mokymą. Iš pradžių
pateikiamas tam tikras požiūris į žmogų, tam tikra antropologija: žmogaus
„intelektas“, ar „protu apdovanota siela“, ten laikoma darniu statiniu, šventykla,
padalyta į kelias patalpas, juosiančias centrą. Šį jis, kaip ir didieji
mistikai, vadina „viršūne“, dvasios „smaigaliu“ ar sielos „giluma“. Tai taškas,
kur intelektas, perėjęs visas pakopas, „užmerkia akis“ ir pažinimas tampa viena
su meile (plg. kn. I, sk. XII). Tai, kad meilė savo teologiniu, dieviškuoju,
matmeniu yra visų daiktų būties pagrindas, neduždama ir nesmegdama į bedugnes
kopia aukštyn, šv. Pranciškus Salezas apibendrino garsiu posakiu: „Žmogus yra
visatos atbaiga, dvasia – žmogaus atbaiga, meilė – dvasios atbaiga, o
dieviškoji meilė – meilės atbaiga“ (ten pat, kn. X, sk. I).
Mistikos
klestėjimo laikotarpiu „Traktatai apie Dievo meilę“ tikriausia žodžio prasme
yra Summa ir kartu patrauklus literatūrinis kūrinys. Kelias Dievop aprašomas pradedant
nuo pripažinimo, kad žmogaus – net nuodėmingo – širdyje įrašytas „prigimtinis
polinkis“ (ten pat, kn. I, sk. XVI) mylėti Dievą už viską labiau. Remdamasis
Šventojo Rašto pavyzdžiu, šv. Pranciškus Salezas apie Dievo ir žmogaus
susivienijimą kalba išrutuliodamas ištisą žmogiškųjų santykių įvaizdžių seką.
Jo Dievas yra tėvas ir šeimininkas, sužadėtinis ir bičiulis; jam būdingi
motinos ir žindyvės bruožai; jis yra saulė, slėpiningai apreiškiama net
nakties. Toks Dievas traukia žmones prie savęs meilės, vadinasi, tikrosios
laisvės saitais: „Mat meilė neturi kalinių ir vergų, bet visus priverčia
paklusti tokia kerinčia jėga, kaip nieko nėra stipresnio už meilę, taip nieko
nėra mielesnio už jos jėgą“ (ten pat, kn. I, sk. IV). Mūsų šventojo traktate
taip pat aptinkame gilų apmąstymą apie žmogaus valią ir aprašymą, kaip ji teka,
apmiršta ir numiršta, kad gyventų (plg. ten pat, kn. IX, sk. XIII) visiškai
atsidavusi ne tik Dievo valiai, bet ir tam, kas jam patinka, jo bon plaisir, jo
patikimui (plg. ten pat, kn. IX, sk. I). Susivienijimą su Dievu vainikuoja
kontempliacinės ekstazės egzaltacijos ir plūstanti konkreti artimo meilė,
atsigręžianti į kitų poreikius ir jo vadinama „gyvenimo ir veiksmo ekstaze“
(ten pat, kn. VII, sk. VI).
Skaitant
knygą apie Dievo meilę ir ypač gausybę laiškų, kuriuose kalbama apie vadovavimą
sieloms ir dvasinę draugystę, galima pastebėti, kaip puikiai šv. Pranciškus
Salezas pažino žmogaus širdį. Šv. Joanai Šantalietei jis rašo: „Tokia turi būti
pagrindinė mūsų klusnumo taisyklė: rašau didžiosiomis raidėmis: VISKĄ DARYTI IŠ
MEILĖS IR NIEKO PRIVERSTINAI – KLUSNUMĄ MYLĖTI LABIAU NEGU BIJOTI NEKLUSNUMO.
Palieku Jums laisvės dvasią, ne tą, kuri neigia klusnumą, nes tai kūno laisvė,
bet tą, kuri šalina prievartą, rūpestį ir skrupulus“ (1604 m. spalio 14 d.
laiškas). Ne be pagrindo daugelio mūsų laikų pedagogikos ir dvasingumo ištakose
atrandame pėdsakus šio mokytojo, be kurio nebūtų buvę nei šv. Jono Bosko, nei
šv. Teresės Lizjietės didvyriško „mažojo“ kelio.
Brangūs
broliai ir seserys, mūsų laikais, ieškančiais laisvės, net smurtu ir vidiniu
nerimu, turėtume neišleisti iš akių, koks aktualus mums yra šis didis
dvasingumo ir ramybės mokytojas, kuris perteikė savo mokiniams „laisvės dvasią“
– tikrąją laisvę – vainikuodamas kerintį ir atbaigtą mokymą apie meilės
tikrovę. Šv. Pranciškus Salezas yra pavyzdingas krikščioniškojo humanizmo
liudytojas; nuoširdžiu stiliumi, palyginimais, kartais turinčiais poezijos
polėkio, jis mums primena, kad žmogaus viduje giliai įrašytas Dievo ilgesys ir
kad tik Jame jis atranda tikrąjį džiaugsmą ir save visapusiškai įgyvendina.
Bažnyčios Žinios, 2011
Komentarai
Rašyti komentarą