DIENOS ŠVENTASIS - Šv. Agnietė, mergelė ir kankinė


Sausio 21 d.  - Šv. Agnietė, mergelė ir kankinė - privalomas minėjimas

1Kor 1, 27
Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.

Romietė mergaitė šv. Agnietė, būdama 12–15 metų amžiaus, buvo nukankinta apie 305 m. Diokleciano persekiojimų metais. Patys Agnietės tėvai pasakojo, kad ji pabėgo iš namų ir nuėjo išpažinti savo tikėjimo valdžios akivaizdoje. Po šio įvykio šv. Agnietė buvo pasmerkta būti sudeginta ant laužo ir  nukirsdinta. Jaunos krikščionės panašumas į Dievo Avinėlį (Agnus – lot. Avinėlis) yra giliai simboliškas: per Agnietės auką paaukotasis Avinėlis toliau garbina Dievą savo krauju. Todėl silpną paauglę parėmė Kristaus jėga. Liovusis persekiojimams krikščionija žavėjosi šios mergaitės tikėjimo liudijimu ir, pasak šv. Jeronimo, „netrukus visomis kalbomis buvo giedama giriant šv. Agnietę“.

Iš šventojo vyskupo Ambraziejaus traktato Apie mergeles
Pasakojama, kad ji buvo nukankinta dvylikos metų. Koks niekingas žiaurumas, nė kiek nepagailėjęs jaunutės mergaitės, tačiau didi galybė tikėjimo, radusio, kas jį paliudytų tokiame jauname amžiuje. O ji nepabūgo kruvinų budelių rankų, nesudrebėjo, kai traukomos girgždėjo sunkios grandinės; visą kūną atidavė įsiutusio kareivio kardui, mirties dar nepažinusi, bet jai pasiruošusi; o prievarta tempiama ant aukuro, ji vidur liepsnų ištiesė Kristui rankas ir šiame šventvagiškame žaizdre pažymėjo Viešpaties nugalėtojo pergalės ženklą; štai jos kaklas ir abi rankos apkaustomos geležimi, tačiau nė vienas apkaustas negalėjo suspausti gležnučių jos kūno narių. Nuotaka taip nebūtų skubėjusi į santuokos guolį, kaip mergelė džiaugsmingai žengė į nuosprendžio vietą, skubiais žingsniais, galvą pasidabinusi ne susuktomis garbanomis, bet Kristumi, ne žiedelių vainikais, bet dorybėmis. Visi verkė, o ji neašarojo. Daugelis stebėjosi, kad taip netausodama dar nepatirto savo gyvenimo padovanojo jį taip lengvai, tarsi jį jau būtų pabaigusi. Visi stebėjosi, kad tokia dieviškumo liudytoja tapo toji, kuri dėl savo amžiaus dar negalėjo spręsti pati. Kokių gąsdinimų ėmėsi budelis, kad ją įbaugintų, kokių meilikavimų, kad ją palenktų, kokių pažadų, kad ji už jo tekėtų! Bet ji atšovė: „Sužadėtinio įžeidimas yra tikėtis, kad patiks kitas; kas mane pirmas išsirinko, tas ir gaus. Ko delsi, žmogžudy? Tepražūna kūnas, kurio gali geisti akys, – aš jo nenoriu.“ Ji atsistojo, pasimeldė, nulenkė kaklą. Galėjai matyti, kad budelis nustėro, lyg pats būtų buvęs nuteistas; sudrebėjo žmogžudžio dešinė, išblyško veidas išsigandus svetimos žūties, kai mergelė nepabūgo savosios.

MALDA
Visagali amžinasis Dieve, tu pasirenki, kas pasauliui atrodo silpna, kad sugėdintum galiūnus; mums, šventosios kankinės Agnietės gimimą dangui minintiems, suteik jos tikėjimo tvirtybės. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Komentarai