Balandžio 24 d.
– Šv. Adalbertas (Vaitiekus), vyskupas ir kankinys
- privalomas minėjimas
Lk 9,23
Kas
nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo
gyvybę, tas ją išgelbės.
Aristokratas,
Vokietijos karaliaus Henriko I ir Čekijos kunigaikščių giminaitis. Vaikystėje
sunkiai susirgo, ir tėvai davė pažadą: jei vaikas pasveiks, tarnaus Dievui.
Taigi berniukas buvo patikėtas Magdeburgo vyskupo Adalberto (vėliau tapusio
šventuoju) globai (jo garbei ir pasirinko šį vardą). 981 m., mirus šv.
Adalbertui, jaunuolis grįžo į gimtinę, į Prahą. Tapo diakonu, kunigu, o 983 m.
– pirmuoju Prahos vyskupu. Tačiau po kelerių metų turėjo palikti Prahą ir
įstojo į benediktinus, apie 990 m. davė amžinuosius įžadus. 996 m. Romoje
susipažino su Otonu III ir Brunonu Bonifacu. 997 metais iškeliavo į misiją pas
pagonis Pomeranijos prūsus, čia ir žuvo. Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Prūsijos
globėjas.
Iš amžininko autoriaus
parašyto Šventojo Adalberto gyvenimo
Iš
visų pusių susirinko minia smalsuolių ir, šaižiais balsais (kaip šunes)
laidydami gerkles, laukė, ką kaimo viršininkas darys su šventuoju Adalbertu.
Tada šventasis vyras, paklaustas, kas esąs, iš kur ir dėl ko čia atvykęs, taip
atsakė švelniu balsu: „Kilimo esu čekas, vardu Adalbertas, iš profesijos
vienuolis, anksčiau vyskupas pagal savo luomą, dabar mano pareigos – jūsų
apaštalas. Mūsų kelionės priežastis yra jūsų išganymas, kad, palikę kurčius ir
nebylius stabus, pripažintumėte savo Kūrėją, kuris tėra vienintelis Dievas, ir
be jo kito Dievo nėra, kad įtikėję jo vardą turėtumėte gyvenimą ir taptumėte
verti gauti atpildą –dangiškuosius džiaugsmus niekad nesenstančiuose rūmuose.“
Taip kalbėjo šventasis Adalbertas, o jie jau seniai piktinosi ir piktžodžiaudami
plūdo jį, mirtimi grasino.
MALDA
Dieve,
tu šventąjį vyskupą Adalbertą uždegei uolumu gelbėti sielas ir vainikavai
kankinyste; jam užtariant leisk, kad ganytojams netrūktų kaimenės paklusnumo, o
kaimenei – ganytojų rūpesčio. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Komentarai
Rašyti komentarą